Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 199 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
|
Serbijos kultūra apima serbų kalbą ir literatūrą, taip pat su Serbija ir serbais susijusią muziką, meną, tradicijas ir virtuvę.
Bizantijos imperija padarė didelę įtaką Serbijos kultūrai. Iš pradžių serbai imperatorių vardu prižiūrėjo bei saugojo Bizantijos ir Frankų valstybės pasienį. Kiek vėliau tauta tapo nepriklausoma; ji buvo pakrikštyta graikų misionierių ir pradėjo naudoti kirilicą. Serbijos stačiatikių bažnyčia autokefaliją nuo Konstantinopolio įgijo 1219 m. Tuo tarpu popiežius karūnavo Stefaną Nemanją pirmuoju Serbijos karaliumi. Viduramžiais didelę įtaką serbų gyvenamiems pakrantės regionams darė Venecijos respublika. 1459 m. Serbiją užkariavo Osmanų imperija, kuri kelis šimtmečius valdė jos teritoriją. Deja, imperijos valdymo laikotarpiu, serbų kultūra, ypač pietiniuose regionuose, po truputį nyko. Tai ypatingai juntama meno dirbiniuose. Tuo tarpu šiaurinius regionus valdė Habsburgai. Kultūriškai dabartinės Serbijos šiauriniai regionai buvo siejami su Vidurio Europa, o ne su Balkanais. 1815 m. Centrinės Serbijos regionai buvo pirmieji, pasiskelbę nepriklausoma kunigaikštyste ir pamažu pradėjo plėstis į Osmanų ir Habsburgų valdomus regionus. Unikali Serbijos kultūra ėmė ryškėti tautai gavus nepriklausomybę.
Pietų slavų masinis krikštijimas prasidėjo VII a., dar prieš didžiąją schizmą, kurios metu krikščionybė skilo į stačiatikybę rytuose ir Romos Katalikų Bažnyčią vakaruose. Iki tol Serbijos teritorijoje klestėjo slavų pagonybė. Dalis serbų buvo pakrikštyti Heraklėjo valdymo laikotarpiu (610–641 m.) , bet galutinai tauta buvo pakrikštyta 869 m. Šv. Kirilo ir Metodijaus – stačiatikių misionierių, kurie buvo išsiųsti Bazilijaus I Makedoniečio vardu. Po didžiosios schizmos, žmonės, kurie gyveno Bizantijos imperijos įtakos zonoje, tapo stačiatikiais, o tie, kurie gyveno Šventosios Romos imperijos įtakos zonoje, tapo katalikais. Vėliau, atėjus Osmanų imperijai, dalis serbų atsivertė į islamą. Jų palikuonys šiais laikais priklauso goranų arba bosnių etninėms grupėms.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Nilo krokodilas ( Crocodylus niloticus) Krokodilai (Crocodylia) – roplių (Reptilia) būrys. Priešistorinių laikų reliktas, kartu su paukščiais yra vieninteliai išlikę archozaurai.
Gana stambūs, dydis nuo 1,2 m (Paleosuchus palpebrosus) iki 7m (Briaunagalvis krokodilas). Krokodilų šnervės ir akys yra galvos viršuje, todėl jie gali matyti ir kvėpuoti beveik panirę po vandeniu. Kojų pirštai su plėvele, padedančia plaukioti.
Gyvena įvairių vandens telkinių pakrantėse: upėse, pelkėse, ežeruose. Dažniausiai renkasi gėlą vandenį, bet kai kurios rūšys (pvz briaunagalvis krokodilas) mėgsta ir sūrų vandenį, kartais išplaukia ir į jūras. Sausumoje nerangūs, toli nuo vandens telkinių nenueina. Nors, pelkinis krokodilas, išdžiuvus upei, ieškodamas kito vandens telkinio, kartais sausuma nukeliauja ne vieną kilometrą.
Plėšrūs, gaudo žuvis ir įvairius smulkesnius žinduolius, paukščius, roplius, varliagyvius. Jaunesni krokodiliukai medžioja ir vabzdžius ar vėžiagyvius. Taip pat krokodilai minta ir dvėsena. Kai kurios rūšys medžioja ir stambesnius žinduolius ar paukščius, gali užpulti ir žmogų. Maisto nekramto, tik praryja. Jei grobis stambesnis - jį paslepia brūzgynuose ir palieka irti. Skrandžio sienelės išskiria specifines skrandžio sultis, kurios suskaido net ir sunkiai virškinamas gyvūnų dalis. Taip pat, virškinimui palengvinti, krokodilai neretai praryja akmenukų, kurie padeda skrandyje sutrinti maistą.
Šios savaitės iniciatyva yra gyvūnai žmogėdros.
Daugiau…
|
|
_-_panoramio_(4).jpg)
