Graikai
| Graikai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | ~14-17 mln.[1] |
| Populiacija šalyse |  Graikija:10 280 000 (2001 m.)[2]
|
| Kalba (-os) | graikų |
| Religijos | stačiatikybė |
.svg){kind=small}
_de.svg)
Graikai (gr. Έλληνες Éllines, helenai) – indoeuropiečių tauta, kurios kalbos rašto paminklai siekia II tūkstantmetį pr. m. e. Šiuo metu apie 11 mln. graikų gyvena Graikijoje ir Kipre, dar apie 5 mln. žmonių už šių šalių ribų laiko save graikais.
Įvairūs graikus apibūdinantys vardai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Achajai, danajai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Homeras prieš Troją traukiančius graikus vadino achajais, pagal Peloponese gyvenusią achajų gentį, arba danajais, pagal Menelajo ir Agamemnono protėvį Danają. Po dorėnų įsiveržimo antikinėje Graikijoje dominavo dorėnai, tačiau visi graikai tuo vardu niekad nebuvo vadinami.
Helenai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Helenais, pagal vieną iš Tesalijos genčių, pasivadinusių mitinio protėvio Heleno vardu, graikus vadino Pauzanijas, Herodotas ir Tukididas, o klasikinėje Graikijoje ši sąvoka vartota apibūdinti visoms graikiškai kalbančioms tautoms (kaip priešingybė „barbarams“ – βάρβαροι). Įvairios Graikijos tautos siejo save su helenais dėl vartojamų įvairių graikų kalbos variantų ir Olimpo dievų kulto. Prie vienybės jausmo prisidėjo ir bendros religinės šventės.
Vėlyvojoje Antikoje Rytų Romos imperijoje helenų sąvoka iš pradžių vartota apibūdinti senųjų graikų kultų pasekėjams, vėliau visiems nekrikščionims, o imperijos žlugimo išvakarėse vėl imta vartoti apibūdinti graikiškai šnekantiems žmonėms.
Naujaisiais laikais graikai vėl ėmė vartoti sąvoką Έλληνες (Éllines, helenai) kaip susietą su istoriniu šalies pavadinimu ir kalba. Iš „helenų“ sudaryti tokie tarptautiniai žodžiai kaip helenizmas, panhelenizmas.
Graikai/Graeci (Γραικοί)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lotyniškas graikų vardas Graecus kilęs iš VIII a. Italijoje, vėliau Didžiaja Graikija pavadintame regione apsigyvenusių graikų savivardžio Graikoi. Homeras mini Beotijos miestą Grają (Γραῖα), Pauzanijas mini Grają kaip senąjį Beotijos miesto Tanagros pavadinimą.
Aristotelio Metafizka yra seniausias šaltinis, kuriame minimas graikų vardas Graikoi (Γραικοί). Aristotelis rašo apie centrinio Epyro gyventojus, kurie anksčiau vadinti graikais (Γραικοί) ir tik vėliau imti vadinti helenais. Lotyniška sąvoka Graeci vėliau tapo pagrindu daugelio kalbų vartojamiems graikų pavadinimams.
Biznatiečiai/romajai/romėnai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bizantijos bei Rytų Romos imperijos gyventojai ir po Antikos laikotarpio vadino save „romėnais“ arba „romajais“, tačiau po 1054 m. Romos bažnyčios schizmos vėl dažniau ėmė vadinti save graikais (Γραικοί). Viduramžiais graikai taip pat dažnai vadinti bizantiečiais.
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Graikų kultūra išsivystė per tūkstančius metų pradedant Mikėnų civilizacija per klasikinį, romėnų ir bizantijos periodus. Ji abipusiškai darė įtaką krikščionybei[31][32]. Valdant turkams graikai patyrė kelis šimtmečius priespaudos, kurių kulminacija buvo genocidas XX a. Tačiau šių tautų bendradarbiavimas jas praturtino[33][34][35][36][37]. Diafotismos (Šiuolaikinis graikų švietimo sąjudis) atgaivino graikų kultūrą, sujungė antikinius ir viduramžių elementus, kurie būdingi dabartinei graikų kultūrai.
Kalba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dauguma graikų kalba graikų kalba, kuri priklauso indoeuropiečių kalboms, o artimiausia armėnų kalbai ir indoiranėnų kalboms. Graikų rašytinė kalba viena seniausių indoeuropiečių istorijoje, ji trunka apie 2500 metų[38]. Tokie įžymūs kūriniai kaip Homero epai, Euklido „Elementai“ ir Naujasis Testamentas, buvo užrašyti graikiškai.
Graikų kalba turi keletą lingvistinių bruožų, kurie būdingi ir Balkanų kalboms (albanų, bulgarų ir rytų romanų kalboms). Be to, ji įsivedė daug vakarietiškų ir turkiškų žodžių[39]. XIX a. Filhelenizmo ir Diafotismos judėjimai, kurie pabrėžė graikų kalbos senovinį paveldą, šią užsienietišką įtaką panaikino ir sudarė katarevousą, dirbtinę graikų kalbą, išvalytą nuo svetimybių, tapusią oficialia Graikijos kalba. Tačiau 1976 m. Graikijos parlamentas nusprendė, kad vietoj katarevousos demotinė graikų kalba taps oficialia[40].
Šiuolaikinė graikų kalba, be bendrinės (demotinės) kalbos, turi daugybę tarmių, kurių atstovai ne visada supranta vieni kitus: Kipro, Ponto, Kapadokijos ir čakonų (vienintelė kilusi iš dorėnų tarmės)[41]. Jevanų, Graikijos žydų, kalba išliko mažose bendruomenėse Graikijoje, Izraelyje, Niujorke. Be graikų , dažnai graikai moka anglų, albanų, rusų, turkų kalbas[42].
Menas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Graikų meno istorija ilga. Graikai prisidėjo prie vaizduojamojo meno, literatūros ir teatro plėtros[43]. Vakaruose graikų menas paveikė romėnų ir vakarietišką meną. Po renesanso Europoje humanistinė estetika ir graikų aukšti techniniai standartai darė įtaką europiečių menininkams. Iki XIX a. klasikinės tradicijos paveikė Europos meną[44]. Aleksandro Makedoniečio užkariavimai rytuose pradėjo graikų, Vidurio Azijos ir Indijos kultūrų sveiką, dėl kurios atsirado graikų-budistų menas, pasiekęs netgi Japoniją[45].
Bizantijos menas, naudojęs klasikinius pagoniškus motyvus krikščionybei šlovinti, paveikė daugybę tautų[46]. Jo įtaka siekė nuo Venecijos vakaruose iki Kazachstano rytuose[46][47]. Klasikiniu laikotarpiu graikų meną veikė rytietiškos įtakos, romėnų laikais - krikščionybė, o dabartiniais laikais šiuolaikinis vakarų menas[48].
Žinomiausi graikų menininkai yra renesanso tapytojas El Greco, soprano dainininkė Maria Callas, daug albumų pardavusi dainininkė Nana Mouskouri, kompozitoriai Iannis Xenakis, Yanni ir Vangelis. Aleksandrijos graikas Constantine P. Cavafy ir Nobelio laureatai Giorgos Seferis ir Odisėjas Elytis yra tarp svarbiausių XX a. poetų. Graikų tarptautinio masto aktorės yra Melina Mercouri, Irene Papas ir Katina Paxinou.
Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dauguma graikų krikščionys, priklauso graikų stačiatikių bažnyčiai. Pirmais amžiais po Jėzaus Kristaus Naujasis Testamentas buvo užrašomas koine graikų kalba, kuri vis dar yra liturginė graikų stačiatikių kalba. Dauguma pirmųjų krikščionių ir bažnyčios tėvų kalbėjo graikiškai. Nors stačiatikių bažnyčia buvo labai priešiška senovės graikų pagonybei, ji padėjo išsaugoti graikų tapatumą liturgijoje vartodama graikų kalbą ir bandydama šviesti žmones[49]. Taip pat yra mažos katalikų, evangelistų, žydų ir musulmonų bendruomenės. Graikų musulmonų ypač daug Tripolyje, Libane (7 tūkst.), Al Hamidijoje, Sirijoje, ir Ponto regione Turkijoje, kur jie nebuvo grąžinti į Graikiją dėl tikėjimo[50]. Apie 2 tūkst. priklauso graikų politeistinėms rekonstrukcinėms kongregacijoms[51][52][53].
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Immigration and asylum: from 1900 to the present, Volume 1.
- ↑ www.eurfedling.org The main ethnic groups were Greeks 93.76%, Albanians 4.32%, Bulgarians 0.39%, Romanians 0.23%, Ukrainians 0.18%, Pakistani 0.14%, Russians 0.12%, Georgians 0.12%, Indians 0.09% and others 0.65%.
- ↑ Toal ancestry reported United States Census Bureau 2009.
- ↑ „Greece (08/09)“. United States Department of State. August 2009. Nuoroda tikrinta 2009-11-01.
- ↑ „2008 estimate“. www.cia.gov. Nuoroda tikrinta 2009-01-07.
- ↑ Duff, Oliver (3 April 2008). „It's All Greek to Boris“. The Independent (London). Nuoroda tikrinta 2009-10-01.
- ↑ „2006 Census Table: Australia“. www.censusdata.abs.gov.au. Nuoroda tikrinta 2008-12-24.
- ↑ „General Diaspora Information“. Hellenic Ministry of Foreign Affairs, General Secretary for Greeks Abroad. Suarchyvuotas originalas 2004-10-12. Nuoroda tikrinta 2004.
- ↑ „Foreign Population“. Federal Statistical Office of Germany. Nuoroda tikrinta 2009-01-18.
- ↑ „Ethnic origins, 2006 counts, for Canada, provinces and territories“. Statistics Canada. Nuoroda tikrinta 2008-04-13.
- ↑ (1993-06-25) ''Eastern Europe at the end of the 20th century'', Ian Jeffries, p. 69. ISBN 9780415236713. Tikrinta 2010-08-27.
- ↑ Ethnic groups in Russia, 2002 census, Demoscope Weekly. Retrieved 5 February 2009
- ↑ Russia population census 2002, Vol. 4, Table 1. Retrieved 5 February 2009
- ↑ „2001 census“. State Statistics Committee of Ukraine. Nuoroda tikrinta 2008-04-13.
- ↑ „Grecia Salentina official site (in Italian).“. www.greciasalentina.org.org. Nuoroda tikrinta 2011-February. „La popolazione complessiva dell’Unione è di 54278 residenti così distribuiti (Dati Istat al 31° dicembre 2005. Comune Popolazione Calimera 7351 Carpignano Salentino 3868 Castrignano dei Greci 4164 Corigliano d'Otranto 5762 Cutrofiano 9250 Martano 9588 Martignano 1784 Melpignano 2234 Soleto 5551 Sternatia 2583 Zollino 2143 Totale 54278“
- ↑ Bellinello, Pier Francesco (1998). Minoranze etniche e linguistiche. Bios. ISBN 8877401214 9788877401212. “Le attuali colonie Greche calabresi; La Grecìa calabrese si inscrive nel massiccio aspromontano e si concentra nell'ampia e frastagliata valle dell'Amendolea e nelle balze più a oriente, dove sorgono le fiumare dette di S. Pasquale, di Palizzi e Sidèroni e che costituiscono la Bovesia vera e propria. Compresa nei territori di cinque comuni (Bova Superiore, Bova Marina, Roccaforte del Greco, Roghudi, Condofuri), la Grecia si estende per circa 233 kmq. La popolazione anagrafica complessiva è di circa 14.000 unità.”
- ↑ „Hellenic Republic Ministry of Foreign Affairs, Italy, The Greek Community“. Suarchyvuotas originalas 2006-07-17. „Greek community. The Greek diaspora consists of some 30,000 people, most of whom are to be found in Central Italy. There has also been an age-old presence of Italian nationals of Greek descent, who speak the Greco dialect peculiar to the Magna Graecia region. This dialect can be traced historically back to the era of Byzantine rule, but even as far back as classical antiquity.“
- ↑ „Hellenic Republic Ministry of Foreign Affairs, Greece and sub-Saharan African Countries Bilateral Relations“.
- ↑ „The Greek Community“. Suarchyvuotas originalas 2007-06-13.
- ↑ http://web.archive.org/web/20060714073834/http://www.mfa.gr/www.mfa.gr/el-GR/Policy/Geographic+Regions/Europe/Relationships+with+EU+Member+States/France/
- ↑ „Hellenic Republic Ministry of Foreign Affairs, Argentina, The Greek Community“. Suarchyvuotas originalas 2006-07-17.
- ↑ „Ecodata, Belgian Statistics“.
- ↑ „Greek community of Sweden“. Hellenic Ministry of Foreign Affairs. Suarchyvuotas originalas 2006-07-14.
- ↑ „Ethnodemographic situation in Kazakhstan“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-03-07.
- ↑ „Switzerland“. www.mfa.gr. Suarchyvuotas originalas 2009-12-16. Nuoroda tikrinta 2008-12-24.
- ↑ „GREEKS IN UZBEKISTAN - Central Asia-Caucasus Institute Analyst“. www.cacianalyst.org. Nuoroda tikrinta 2008-12-24.
- ↑ „Recensamant Romania 2002 < Articole InfoAfaceri < ClubAfaceri.ro“. www.clubafaceri.ro. Nuoroda tikrinta 2008-12-24.
- ↑ 28,0 28,1 However according to the Human Rights Watch the Greek population in Turkey is estimated at 2,500 in 2006. "From „Denying Human Rights and Ethnic Identity“ series of Human Rights Watch" Human Rights Watch, 2 July 2006.
- ↑ Ministry of Foreign Affairs
- ↑ http://web.archive.org/web/20060713191933/http://www.mfa.gr/www.mfa.gr/el-GR/Policy/Geographic+Regions/Latin+America-Caribbean/Bilateral+Relations/Chile/
- ↑ van der Horst, Pieter Willem (1998). Hellenism, Judaism, Christianity: Essays on Their Interaction. Peeters Publishers, 9–11. ISBN 9042905786.
- ↑ Voegelin, Eric; Ellis Sandoz, Athanasios Moulakis (1997). History of Political Ideas: Hellenism, Rome, and Early Christianity. University of Missouri Press, 175–179. ISBN 0826211267.
- ↑ IAGS Official Website, International Genocide Scholars Association Officially Recognizes Assyrian, Greek Genocides, Retrieved on 2007-12-15.
- ↑ Bjørnlund, Matthias (2008). „The 1914 cleansing of Aegean Greeks as a case of violent Turkification“. Journal of Genocide Research 10 (1): 41–58. doi:10.1080/14623520701850286.
- ↑ Zimmerer, Jürgen, Schaller, Dominik J; Zimmerer, Jurgen (2008). „Late Ottoman genocides: the dissolution of the Ottoman Empire and Young Turkish population and extermination policies - introduction“. Journal of Genocide Research 10 (1): 7. doi:10.1080/14623520801950820.
- ↑ Levene, Mark (1998). „Creating a Modern "Zone of Genocide": The Impact of Nation- and State-Formation on Eastern Anatolia, 1878–1923“. Holocaust and Genocide Studies 12 (3): 393. doi:10.1093/hgs/12.3.393.
- ↑ Cohn Jatz, Colin Tatz (2003). With Intent to Destroy: Reflections on Genocide. Essex: Verso. ISBN 1859845509.
- ↑ "Greek literature". Encyclopedia Britannica. United States: Encyclopedia Britannica Inc.. 2008. Online Edition.
- ↑ Winford, Donald (2003). An Introduction to Contact Linguistics. Blackwell Publishing. ISBN 0631212515.
- ↑ Sarafis, Marion; Martin Eve (1990). Background to Contemporary Greece. Rowman & Littlefield. ISBN 0850363934.
- ↑ Tomic, Olga Miseska (2006). Balkan Sprachbund Morpho-Syntactic Features. Springer. ISBN 1402044879.
- ↑ Fasold, Ralph W. (1984). The Sociolinguistics of Society. Blackwell Publishing. ISBN 063113462X.
- ↑ Osborne, Robin (1998). Archaic and classical Greek art. Oxford [Oxfordshire]: Oxford University Press, 1–3. ISBN 0-19-284202-1.
- ↑ Pollitt, J. J. (1972). Art and experience in classical Greece. Cambridge, UK: Cambridge University Press, xii-xv. ISBN 0-521-09662-6.
- ↑ Puri, Baij Nath (1987). Buddhism in central Asia. Delhi: Motilal Banarsidass, 28–29. ISBN 81-208-0372-8.
- ↑ 46,0 46,1 Mango, Cyril A. (1986). The Art of the Byzantine Empire, 312-1453: sources and documents. Toronto: University of Toronto Press, ix-xiv, 183. ISBN 0-8020-6627-5.
- ↑ „The Byzantine Empire, The lasting glory of its art“. The Economist. 4 October 2007. Nuoroda tikrinta 19 December 2008.
- ↑ Bigelow Tarbell, Frank (2008). A History of Greek Art. BiblioBazaar, LLC. ISBN 0554283794.
- ↑ "Greece under Ottoman rule, The role of the Orthodox church". Encyclopedia Britannica. United States: Encyclopedia Britannica Inc.. 2008. Online Edition.
- ↑ „Greek-Speaking Enclaves of Lebanon and Syria“ (PDF). Proceedings:II Simposio Internacional Bilingüismo. Roula Tsokalidou. Nuoroda tikrinta 19 December 2008.
- ↑ Head, James (20 March 2007). „The ancient gods of Greece are not extinct“. The New Statesman. p. The Faith Column. Nuoroda tikrinta 19 December 2008.
- ↑ de Quetteville, Harry (8 May 2004). „Modern Athenians fight for the right to worship the ancient Greek gods“. The Telegraph (London). Nuoroda tikrinta 19 December 2008.
- ↑ „Freedom of Religion in Greece“. International Religious Freedom Report. United States Department of State. 2006. Nuoroda tikrinta 19 December 2008.
| ||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||
