Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
De Officiis (liet. Apie pareigas) – romėnų oratoriaus, filosofo ir valstybės veikėjo Marko Tulijaus Cicerono politinis ir etinis traktatas, parašytas 44 m. pr. m. e. Traktatas suskirstytas į tris knygas, kuriose Ciceronas išdėsto savo sampratą apie geriausią būdą gyventi, elgtis ir laikytis moralinių įsipareigojimų. Veikale yra aptariama, kas yra garbinga (I knyga), kas yra naudinga (II knyga) ir ką daryti, kilus konfliktui tarp to, kas garbinga ir kas naudinga (III knyga). Pirmosiose dviejose knygose gana ryški stoikų filosofo Panetijaus įtaka Ciceronui, tačiau trečiojoje knygoje autorius išdėsto savo nepriklausomą nuomonę. Nors šiuolaikinėse mokslo ir filosofijos programose šis traktatas nėra pakankamai vertinamas, De Officiis yra vienas garsiausių kada nors parašytų filosofinių kūrinių. Be to, kad šimtmečius jis buvo pagrindinė liberalaus švietimo sudedamoji dalis, darbas buvo vertinamas daugelio garsių filosofų ir valstybės veikėjų, įskaitant Šv. Augustiną, Tomą Akvinietį, Hugą Grocijų, Monteskjė, Volterą ir Amerikos įkūrėjus. De Officiis buvo parašytas 44 m. pr. m. e. spalio–lapkričio mėnesiais, mažiau nei per keturias savaites. Tai buvo paskutiniai Cicerono gyvenimo metai, jam tuo metu buvo 62 metai. Ciceronas tuo metu vis dar aktyviai dalyvavo politikoje, stengdamasis sustabdyti revoliucines jėgas, kurios turėjo paimti Romos respublikos valdžią. Nepaisant jo pastangų, nužudžius Cezarį respublikos sistemos nepavyko atgaivinti, o pats Ciceronas netrukus po to taip pat buvo nužudytas. De Officiis parašytas kaip laiškas jo sūnui Ciceronui Jaunesniajam, kuris tuo metu studijavo filosofiją Atėnuose. Sprendžiant iš traktato formos, vis dėlto tikėtina, kad Ciceronas rašė turėdamas omenyje platesnę auditoriją. Esė buvo išleista po jo mirties. Nors Ciceronui didelę įtaką padarė akademinės, peripatinės ir stoikų graikų filosofijos mokyklos, šiam veikalui didžiausią įtaką padarė stoikų filosofas Panetijus. Panetijus buvo graikų filosofas, gyvenęs Romoje maždaug aštuoniasdešimt metų prieš Ciceroną. Panetijus parašė veikalą „Apie pareigas“ (gr. Περὶ Καθήκοντος), kuris taip pat buvo sudarytas iš trijų knygų, kuriose jis taip pat siūlė pirmiausia ištirti, kas yra moralu ar amoralu; tada, kas yra naudinga arba nenaudinga; ir galiausiai, kaip spręsti akivaizdų konfliktą tarp moralės ir naudos. Trečiąjį tyrimą jis pažadėjo trečiosios knygos pabaigoje, bet jo taip ir neatliko. Nors Ciceronas sėmėsi įkvėpimo iš daugelio kitų šaltinių, pirmose dviejose savo knygose jis gana nuosekliai seka Panetijaus pėdomis. o pats autorius atsisako būti skolingas bet kokiems ankstesniems rašytojams šia tema. Traktate Ciceronas ragina savo sūnų Marką sekti prigimtimi ir išmintimi, taip pat politika, ir perspėja dėl malonumų ir atsainumo. Cicerono esė daug labiau remiasi asmeninėmis istorijomis nei kiti jo darbai, ir yra parašyta laisvesniu ir mažiau formaliu stiliumi nei kiti jo raštai. Tai nutiko galbūt todėl, kad jis veikalą rašė paskubomis. Kaip ir Juvenalio satyrose, Cicerono knygoje De Officiis dažnai kalbama apie laikmečio aktualijas. |
rugsėjo 26 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
Ričardas Kazlauskas (1927 m. rugsėjo 14 d. Vilniuje – 2014 m. rugsėjo 6 d. Vilniuje) – Lietuvos gamtininkas, zoologas, pedagogas, profesorius. Abu tėvai baigė Vilniaus mokytojų seminariją, dirbo Druskininkų apylinkių lietuviškų pradžios mokyklų mokytojais, priklausė „Ryto“ draugijai. Sesuo iš mamos antrosios santuokos – aktorė Dalia Melėnaitė. Vaikystę praleido Latežerio kaime, nuo 1937 m. su tėvais gyveno Vilniuje. 1947 m. baigė Vilniaus 1-ąją berniukų gimnaziją, stojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, tačiau persigalvojo. 1952 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos fakultetą, įgijo biologo-zoologo specialybę. Nuo 1947 m. dirbo Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedroje: iš pradžių vyr. laborantu, 1952–1955 m. aspirantu, nuo 1956 m. vyr. dėstytoju; nuo 1966 m. docentas, nuo 1992 m. profesorius. 1963 m. biologijos mokslų kandidatas, 1993 m. nostrifikuotas daktaru (gamtos mokslai). 1995 m. parengė habilituoto gamtos mokslų daktaro disertaciją „Lietuvos drugiai (Macrolepidoptera), upių vabzdžiai (Ephemeroptera, Plecoptera, Trichoptera) ir jų paplitimo dėsningumai“ (neginta). Pagrindinė mokslų darbo sritis – buvusių SSRS upių entomofauna, Lietuvos drugiai, apsiuvos, ankstyvės, lašalai. 1963 m. VU Gamtos fakulteto mokslinėje taryboje apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos TSR upių entomofauna (Ephemeroptera, Plecoptera, Trichoptera) ir jos reikšmė upėtakių mitybai“ (mokslinis vadovas Steponas Jankauskas). Disertacijoje apibendrino visų svarbiausių Lietuvos upių ir daugelio jų intakų entomofauną, jos ekologijos tyrimus. Kiekybiniu ir kokybiniu požiūriu detaliai ištyrė Karklės upėtakinio upelio zoobentosą, išanalizavo įvairaus amžiaus upėtakių mitybą priklausomai nuo sezono. Ypatingą dėmesį skyrė lašalų sistematikai, aprašė kelias naujas mokslui rūšis. Išnagrinėjo lašalų paplitimą Pabaltijyje ir daugelyje buvusios SSRS regionų. Lygiagrečiai tyrinėjo ir kitą vabzdžių grupę – dieninius drugius. Per 20 darbo metų tapo žymiausiu šios srities specialistu Lietuvoje. Ypač vertingų duomenų sukaupė apie dieninių drugių gausumą, migraciją, zoogeografiją, retų rūšių apsaugą. Parengė ir išleido pirmąjį Lietuvoje spalvotą Lietuvos drugių atlasą, Vilniaus universitete sukaupė didelę drugių kolekciją. Kartu R. Kazlauskas buvo didelis Lietuvos paukščių žinovas. Organizavo ir dalyvavo daugelyje mokslinių ekspedicijų į įvairius buvusios SSRS regionus. Dalyvavo tarptautinėse ekspedicijose: 1981 m. – Kuboje, 1994 m. – Helgolando saloje Šiaurės jūroje, 1995 m. – prie Adrijos jūros (Kroatija); parsivežė gausias drugių bei hidrobiontų kolekcijas. Paskelbė apie 100 mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių. Tarybų Lietuvos enciklopedijos ir Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos mokslinis konsultantas, vienas iš Lietuvos raudonosios knygos kūrimo iniciatorių. 1964–2004 m. vedė gamtai skirtas radijo ir televizijos laidas „Langas į gamtą“, „Vakaras su tėveliu“, „Gamtos duris atvėrus“ (paruošė apie 200 laidų). Lietuvos entomologų, Lietuvos hidrobiologų, Lietuvos ornitologų draugijų narys. Šios savaitės iniciatyva yra biologai. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
