Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Jadvyga Golč (lenk. Jadwiga Golcz; 1865 m. rugpjūčio 13 d. Gradove, Lenkija – 1936 m. Varšuvoje) – Lenkijos fotografė, fotografijos populiarintoja, vienos pirmųjų fotografijos mokyklų moterims steigėjų, viena iš Varšuvos Fotografų palaikymo kasos bei Varšuvos Fotografijos draugijos įkūrėjų. Gimė turtingų žemvaldžių šeimoje. Mirus tėvui, motina su vaikais persikėlė gyventi į Varšuvą. J. Golcz mokėsi Jadvygos Sikorskos (Jadwiga Sikorska, 1846–1927) pensionate, piešimo ir tapybos mokėsi pas Voicechą Gersoną. Šeimos draugas, garsus to meto Varšuvos fotografas Edvardas Tročevskis (Edward Troczewski, †1910) merginą sudomino fotografija. Jo rekomenduota trejetą metų fotografijos mokėsi pas garsiausius to meto fotografus Vienoje ir Paryžiuje. Berlyne dirbo vadovaujama žymaus portretisto Nikola Peršeido (Nicola Perscheid, 1864–1930). Sugrįžusi į Varšuvą dirbo nacionalinėje meno galerijoje „Zachęta“, perfotografuodavo meno kūrinius. Neturėdama nuosavos fotoateljė pasiprašė į Edvardo Tročevskio „Teatro fotografijos“ (Fotografja Tearów) dirbtuves, esančias Tarnovskių (Tarnowskie) rūmuose Krokuvos priemiesčio g. 42. Apie 1894–1897 m. Jadvyga iš E. Tročevskio išpirko jo fotoateljė ir pervadino savo vardo meno fotografijos įmone. Nuosava fotoateljė buvo priemonė Jadvygos svajonei įgyvendinti – fotografijos mokyti moteris. Pas ją kasmet nemokamai praktikavosi po keletą merginų. 1895 m. rugpjūčio 30 d. kartu su fotografu, fotografijos teoretiku Stanislovu Šalajum (Stanisław Szalay, 1867–1920), Marijos Kiuri 1867–1934) sesers Elenos Sklodkovskos (1866–1961) vyru, įkūrė įmonę „Golcz i Szalay“, prekiaujančią fotografijos priemonėmis. 1897 m. pavasarį šią įmonę perėmė J. Golč. J. Golč ateljė garsėjo modernumu, čia lankėsi aristokratai, rašytojai, kūrėjai: rašytojas Boleslovas Prusas (1847–1912), rašytoja Helena Mnišek (1878–1943), pianistas, politikas Ignacas Paderevskis (1860–1941), dailininkai Voicechas Gersonas (1831–1901), Ferdinandas Ruščicas (1870–1936) ir daugelis kitų. Tuo metu Jadvygos fotoateljė lankėsi ir pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė (1865–1924), kuri, atvykusi į Lenkiją, apsistodavo pas savo seserį Zofiją Valickienę (1860–1912) gyvenusią toje pačioje Krokuvos priemiesčio gatvėje nr. 50. J. Golč fotoateljė buvo vienintelė vieta Varšuvoje, kur pirmieji fotografijos meistrai susitikdavo, keisdavosi naujienomis. Kiekvienam, klausiančiam patarimo, Jadvyga kantriai aiškino technikos parametrų principus, apšvietimo pasirinkimą, dalijosi įvairiomis fotografijos gudrybėmis. Šioje fotoateljė galima buvo ne tik nusifotografuoti, bet ir įsigyti aukštos klasės naujausių fotografijos priemonių, pavyzdžiui, jau 1899 m. iš užsienio buvo parsiųsta spalvotų nuotraukų gaminimo technika, prekiaujama kinematografais. |
gegužės 23 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
|
Savaitės iniciatyva
Puodininkystė – vienas iš seniausių pasaulio amatų. Tai daiktų, dažniausiai puodų ir indų lipdymas iš molio. Dažniausiai molinius daiktus lipdydavo moterys. Lietuvoje jau nuo IV tūkstantmečio pr. m. e. buvo paplitę rankomis lipdyti, mažai degti puodai. Nuo X a. pradėtas naudoti žiedžiamasis ratas. Archeologiniai tyrimai rodo, kad jau XIII a. galima kalbėti apie puodininkystę, kaip amatą Lietuvoje. Puodininkystė labiausiai buvo išsivysčiusi Žemaitijoje. Puodininkystės centrai susikūrė tose vietovėse, kur buvo tinkamo molio. Didžiausi puodininkystės centrai buvo Kuršėnuose ir Viekšniuose. Naudojamų buityje dirbinių forma priklausė nuo jų paskirties. Kai kurių iš jų forma labai pastovi, kitų gana įvairi. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju ji labai racionali. Lietuvoje iš keramikos dirbinių daugiausiai buvo paplitę indai maistui ruošti, vartoti ir laikyti bei žaislai. Indai maistui ruošti – virimo puodai, keptuvės (žąskepės) ir aguonmalės. Visi šie indai mažiausiai puošti. Tik kai kurie dekoruoti įbrėžtomis ar įspaustomis linijomis ir vingučiais. Prie indų maistui laikyti priskiriamos puodynės, palivonėliai, dviausiai, ąsiniai buteliai. Šių indų puošyboje jau atsiranda spalvota glazūra, tačiau ornamentika negausi. Gausiausiai buvo puošti indai maistui paduoti ir dirbiniai interjerui. Ąsočiai, dubenys, puodukai, sviestinės, druskinės skirti ant stalo prie svečio paduoti. Interjero gaminiai – vazonai, vazelės gėlėms, žvakidės – turėjo namams suteikti jaukumo. Todėl šie dirbiniai puošti labiau ir jų forma įdomesnė. Jų puošyboje populiarūs geometriniai ir augaliniai motyvai. Svarbi vieta buvo skiriama moliniams žaislams. Jie itin paplitę kaimuose. Lipdyti žirgeliai, raiteliai, antytės, avinukai, rečiau lėlės, gaidžiukai, pempės, ožiai. Žirgeliai ir raiteliai buvo lipdomi berniukams, o antytės – mergaitėms. Dauguma molinių žaisliukų kartu buvo ir švilpukai. Švilpukų puošyboje buvo pamėgtos sodrios, ryškios spalvos. Buvo svarbu ne tik išorinis švilpuko grožis, bet ir iš jo sklindantis garsas. Abiejuose švilpukų šonuose buvo išduriamos dvi ar keturios skylutės. Šios savaitės iniciatyva yra profesijos ir užsiėmimai. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
