Pagrindinis puslapis
| Sveiki atvykę į Vikipediją Laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas. |
Lietuviškojoje Vikipedijoje:
|
|
Apie Vikipediją
Vikipedija yra universali, daugiakalbė interneto enciklopedija, kaip bendruomeninis projektas, pagal viki technologiją ir pamatinius principus kuriama daugybės savanorių bei išlaikoma iš paaukotų lėšų.
Vikipedijos tikslas – pateikti laisvą, nešališką ir patikrinamą turinį, kurį be jokių apribojimų gimtąja kalba galėtų skaityti visi žmonės. Rašyti, pildyti, tobulinti straipsnius taip pat gali visi, jei laikomasi bendrų, visiems dalyviams galiojančių taisyklių ir susitarimų. Nauji dalyviai yra kviečiami apsilankyti pagalbos puslapiuose ir bendruomenės portale. Vikipedija vadinama „laisvąja enciklopedija“, nes visas jos turinys pateikiamas pagal GFDL ir CC-BY-SA licencijas, kurios leidžia enciklopedijos turinį naudoti, keisti ir platinti tiek nemokamai, tiek ir mokamai, jei laikomasi naudojimo sąlygų. |
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės straipsnis
Čitagongo kalvos (beng. পার্বত্য চট্টগ্রাম = Parbotto Chottogram, angl. Chittagong Hill Tracts) – Indijos subkontinento istorinis kultūrinis regionas, esantis dabartinio Bangladešo rytinėje dalyje. Šiuo metu administruojamas kaip 3 administraciniai vienetai: Khagračario rajonas, Bandarbano rajonas ir Rangamati kalvų rajonas. Užima apie 13 295 km², kas sudaro apie 1/10 Bangladešo teritorijos. Regiono pavadinimas yra egzonimas, kuriuo jį pavadino lygumose į vakarus gyvenančios tautos. Mogolų imperijoje jis buvo vadinamas tokiais terminais kaip Jum Bungoo, Jum mahal („kraštas tų, kurie verčiasi lydimine žemdirbyste“) ar Kapas mahal („Medvilnės kraštas“). Dabartinis pavadinimas yra duotas britų kolonistų ir kildinamas iš Čitagongo miesto, kuris yra artimiausias didmiestis prie šių kalvų, ir iš kurio buvo vykstama į šį regioną. Šis rytinis Bangladešo pakraštys yra vienintelė Bangladeše aukštumų vietovė. Užima dalį Arakano kalnagūbrio vakarinių pašlaičių. Iš rytų jis yra uždarytas kalnagūbrio (Mizoramas), o vakaruose leidžiasi į Bengalijos lygumą (istorinę Bengaliją). Šiaurėje ribojasi su Tripura, o pietuose susisiekia su Arakano krantu. Regionas išvagotas gausių kalvų grandinių, kurios eina lygiagrečiai Arakano kalnagūbriui. Tarp jų išsidėstę derlingi slėniai, upės, ežerai. Šalyje klimatas tropinis, čia būdingi musonai. Etniškai regionas ilgą laiką buvo apgyvendintas tibetiečių-birmiečių kilmės tautelių, kurias lygumų gyventojai bengalai vadina apibendrinančiu žodžiu pahari („kalniečiai“) arba jumma (beng. জুম্ম জনগোষ্ঠী, „tie, kurie verčiasi lydimine žemdirbyste“). Svarbiausios vietinės gentinės grupės yra čakmai, marmai, keotai, tančangjai, mro, murangai, bomai, čakai, pankhai, lušėjai, khangai ir kiti etnosai. 2011 m. duomenimis regione gyveno 1,598,000 gyventojų, o gyventojų tankumas – 120 žm/km2. Iš viso apie 54.5% yra vietinės gentys, o 45.5% – bengalai, kurie migravo į kraštą per pastaruosius dešimtmečius, ir kurių proporcija yra auganti. Vietos gentys daugiausiai išpažįsta Theravados budizmą (44%), tripuriai (~6.5%) daugiausia yra induistai, o bengalai išpažįsta islamą (42%) ir hinduizmą (3.5%). Yra apie 3% krikščionių, kurie daugiausia koncentruojasi Bandarbano mieste. |
rugsėjo 8 d. įvykiai
Lietuvoje
Pasaulyje
|
.jpg)
|
Savaitės iniciatyva
 Kundos kultūros įrankiai, Estijos Istorijos muziejus Estijos istorija – Estijos teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų. Estijos istorija prasideda IX tūkst. pr.m.e., kai atsitraukus ledynui čia pasirodė pirmieji klajojantys medžiotojai ir rinkėjai. Pagal vieną iš teorijų III tūkst. pr.m.e. šioje teritorijoje pasirodė finougrų gentys, iš kurių kilę dabartiniai estai. XIII a. pradžioje dabartinės Estijos teritorijoje gyveno į ikivalstybinius politinius junginius susiorganizavusios estų gentys. Tuo metu jų užkariavimą ir krikštijimą pradėjo Kalavijuočių ordinas, čia pradėjęs kryžiaus žygius (1200-1227 m.). Iki 1227 m. vokiečių riteriai ir danai užkariavo dabartinės Estijos teritoriją. Nuo 1418 iki 1562 m. visa Estija įėjo į Livonijos konfederaciją. Šioje valstybėje vokiečių atvykėlių mažuma sudarė politinį, karinį, religinį ir intelektualinį elitą, valdė prekybą ir žemę. Vietiniai gyventojai finougrai užėmė žemesnįjį visuomenės sluoksnį ir ši situacija išliko iki pat 1917 m. XVI a. pradžioje ši valstybė perėjo į liuteronybę. Netrukus ji tapo varžymosi tarp kaimyninių Rusijos, Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos valstybių objektu. Po 1558-1583 m. Livonijos karo dabartinės Estijos teritoriją prisijungė Švedija. Iš pradžių Švedijos valdovai nekvestionavo baltvokiečių dominavimo. Politika pasikeitė valdant Karoliui XI, tačiau reformų pastangas nutraukė Švedijos pralaimėjimas Rusijai Šiaurės kare. Nuo 1721 m. dviems šimtmečiams Estija tapo Rusijos imperijos dalimi. Rusijos imperijos laikotarpiu baltvokiečiai turėjo ribotą autonomiją, vokiečių kalba buvo švietimo ir administravimo kalba. Vokiečių kilmingieji žemvaldžiai valdė vietinius finougrus kaip baudžiaunininkus. Baudžiava panaikinta XIX a., iš dalies spaudžiant Rusijos valdžiai, iš dalies dėl Švietimo idėjų paplitimo tarp vokiečių kilmingųjų. Dalis pastarųjų, vadinamųjų estofilų, domėjosi estų kalba, kultūra ir istorija. XIX a. viduryje prasidėjo Estijos atgimimo laikotarpis. Estijos viduriniosios klasės intelektualai ėmėsi rinkti folklorą, gryninti kalbą; tai lėmė pirmųjų periodinių leidinių ir grožinės literatūros atsiradimą estų kalba. XIX a. pabaigoje estų kalba, paskatinta rusifikacijos pastangų, ėmė išstumti vokiečių kalbą, kuri iki tol buvo vienintelė elito naudojama kalba. Tuo pačiu metu išaugo estų valstiečių, turinčių žemės, skaičius. XX a. pradžioje estų politinės partijos ėmė kelti ribotos autonomijos ir lygaus statuso su vokiškai kalbančiaisiais reikalavimus. Po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.), kuris sukėlė Rusijos imperijos subyrėjimą, Estija kaip ir kitos Baltijos šalys 1920 m. pasiekė nepriklausomybę po trumpo nepriklausomybės karo su Raudonąja Armija ir Baltijos vokiečių pajėgomis (Baltische Landeswehr). 1920 m. vasario mėn. sudaryta Tartu taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino Estijos nepriklausomybę. Žemės, kurios tebebuvo valdomos vokiečių kilmingųjų buvo perdalintos valstiečiams ir sukurta parlamentinė respublika. Pastaroji, dėl Didžiosios depresijos gresiant populistiniam judėjimui, nuo 1934 m. transformavosi į pusiauautoritarinį režimą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pagal 1939 m. slaptuosius Vokietijos-Sovietų Sąjungos susitarimus Estija pateko į sovietų įtakos sferą. Sovietų Sąjunga 1940 m. šalį okupavo ir aneksavo. Ilgus šimtmečius Estijoje dominavusi baltvokiečių mažuma repatrijavo į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo metu Estiją 1941 m. okupavo Vokietija, Estija buvo įjungta į Ostlandą, kaip viena iš provincijų. 1944 m. šalį vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Dalis gyventojų pabėgo, bijodami sovietų okupantų keršto. Prieš sovietų valdžią veikė partizaninis judėjimas. Sovietai iš esmės pakeitė Estijos visuomenę ir ekonomiką. Vykdyta industrializacija ir žemės ūkio kolektyvizacija. Estijoje susiformavo didelė rusų mažuma. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai Estija taikiai atgavo nepriklausomybę. Prasidėjo sparčios ekonomikos pertvarkos, naujų politinių ir ekonomikos institucijų kūrimas. Estija įstojo į NATO ir 2004 m. į Europos Sąjungą. Šios savaitės iniciatyva yra prieš 30 m. rugpjūtį nepriklausomybę paskelbusios valstybės. |
Naujienos
|
| Kiti projektai | |||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||
