Aukso ieškotojų vilkstinė Čilkuto perėjoje 1898 metais
Klondaiko aukso karštine (angl. Klondike Gold Rush) vadinamas apie 100 tūkstančių aukso ieškotojų antplūdis į Klondaiko regioną Kanados Jukono teritorijoje 1896–1899 m., paskutinė iš didžiųjų XIX a. aukso karštligių.
„Aukso karštinė“ prasidėjo 1897 m., kai Sietle ir San Franciske pasklido žinia apie vietinių Jukono aukso ieškotojų 1896 m. rugpjūčio 16 d. rastą auksą. Dauguma aukso ieškotojų vyko į Klondaiką per Pietryčių Aliaskos Dajos ir Skagvėjaus uostus, toliau tęsdami kelią Čilkuto arba Baltosios perėjos takais iki Jukono aukštupio, paskutinę atkarpą iki Klondaiko įveikdami laivu Jukono upe. Kad išvengti galimo bado, Kanados vyriausybė reikalavo kiekvienam keliautojui neštis maisto atsargų vieneriems metams. Vieno keliautojo nešuliai sverdavo beveik toną, dauguma juos nešėsi patys, etapais. Įveikę visus ilgos kelionės sunkumus, pirmieji iš keliavusiųjų pasiekė Klondaiką tik 1898 m. vasarą.
Išilgai keliautojų maršruto sparčiai kūrėsi gyvenvietės jų aptarnavimui, o prie kasyklų, Jukono ir Klondaiko upių santakoje, įsikūrė Dosono gyvenvietė. Jos gyventojų skaičius aukso karštligės metu šoktelėjo nuo 500 1896 m. iki 30 000 1898 m. vasarą. Dėl medinių pastatų joje dažnai kildavo gaisrai, dėl antisanitarinių sąlygų – epidemijos, o izoliacija nuo išorinio pasaulio lėmė aukštas pragyvenimo kainas. Tik nedidelė atvykusiųjų dalis praturtėjo, dauguma grįžo namo tuščiomis. Sumažėjus laikraščių dėmesiui bei 1899 m. vasarą radus aukso Nome, Aliaskoje, daugelis aukso ieškotojų persikėlė iš Klondaiko į Aliaską, Klondaiko aukso karštinė baigėsi.
Klondaiko aukso karštinė buvo įamžinta filmuose, žaidimuose, literatūroje ir fotografijose.
Aukso juosta, kurios plotis siekia apie porą šimtų kilometrų, tęsiasi iš rytų į vakarus nuo Jukono Kanadoje per centrinę Aliaską, iki pat Beringo sąsiaurio.
Daugiau…
Šios savaitės iniciatyva yra auksas.
|