|
Mauna Loa – aktyvus vulkanas Havajuose, vienas iš penkių ugnikalnių, sudarančių Havajų salą. Didžiausias planetos ugnikalnis, matuojant nuo papėdės iki viršūnės (75 000 km³; palyginimui: visų Lietuvos ežerų tūris siekia ~5,3 km³). Senųjų vietinių gyventojų kalba Mauna Loa reiškia „ilgas kalnas“.
Mauna Loa, kaip ir visi Havajų salyno ugnikalniai, susiformavo virš karštojo taško – vietos, kurioje konvekciniai Žemės mantijos srautai pradegina litosferos plokštę ir suformuoja ugnikalnius. Manoma, kad jis susiformavo maždaug prieš 700 000 metų. Kadangi Ramiojo vandenyno plokštė po truputį (apie 10 cm per metus) slenka į šiaurę-šiaurės vakarus, Mauna Loa tolsta nuo karštojo taško, taigi per artimiausius kelis šimtus tūkstančių metų aktyvumas turėtų mažėti.
Paskutinis aktyvesnis Mauna Loa išsiveržimas vyko 1984 m. 1926 ir 1950 m. išsiveržimai sukėlė sugriovimų, todėl Mauna Loa nuolat yra stebimas kaip potencialiai pavojingas vulkanas.
Tipologiškai Mauna Loa yra vulkaninis skydas. Jo lava yra labai skysta, todėl, sparčiai srūdama palyginti dideliais atstumais, suformavo labai lėkštą skydą (palyginus su tirštos lavos suformuojamais stačiašlaičiais ugnikalniais). Lava liejasi fontanais: išsiveržimo metu atsiveria kelių kilometrų ilgio plyšiai, pro kuriuos trykšta lava, sudarydama taip vadinamąsias „lavos užuolaidas“. Po kelių dienų, sumažėjus spaudimui lavos kanale, lava ima lietis tik pro kurią nors vieną kiaurymę.
Lava dažniausiai liejasi vienoje iš trijų kalno vietų: viršūnėje (~40 %) ir dviejų plyšių zonose šiaurės rytų ir pietvakarių šlaituose. Kalno viršūnėje susiformavusi plati kaldera (3 x 5 km), susidariusi maždaug prieš 1000–1500 m., po to, kai labai galingas šiaurės rytų plyšio išsiveržimas ištuštino magmos židinį, ir ugnikalnio viršukalnė įgriuvo.
Seisminiai tyrimai rodo, kad magmos židinys slūgso ~3 km gylyje, o mažesni rezervuarai yra po šoninių plyšių zonomis.
Manoma, kad Mauna Loa pradėjo veržtis maždaug prieš 100 000 metų ir nuo to laiko kalnas nuolatos auga. Radioaktyviosios anglies metodu tiriant gilesniuose pemzos sluoksniuose randamas anglis parodė, kad ugnikalnio aktyvumas yra cikliškas: kas keli šimtai metų suaktyvėja tai viršukalnė, tai šoniniai plyšiai. Kiti Havajų ugnikalniai (Mauna Kea, Kilauea, Haleakala, Loihi ir kt.) nepasižymi tokiu cikliškumu. Labai didelis Mauna Loa aktyvumo laikotarpis buvo prieš 8000–11 000 metų, o santykinės ramybės – prieš 6000–7000 metų.
Mauna Loa išsiveržimai pradėti dokumentuoti nuo XIX a. pradžios. Pirmasis iš jų aprašytas 1832 m., ir nuo tada užfiksuoti 39 išsiveržimai, vykstantys apie 8000 km² teritorijoje. Paprastai ugnikalnis suaktyvėja trumpam, per kelias savaites užliedamas lava 0,25-0,5 km² plotą. Iki 1950 m. vulkanas verždavosi kas 3-4 metus, o vėliau – tik 1975 m. (truko dvi dienas) ir 1984 m. Po pastarojo išsiveržimo vulkanas snaudžia. 2002 m. užfiksuotas padidėjęs seisminis aktyvumas – kaldera pradėjo „pūstis“ maždaug 5 cm per metus. Tai reiškia, kad magmos židinys pildosi ir artimiausiu metu galima tikėti naujo išsiveržimo.
Mauna Loa nuolat stebimas nuo 1912 m. Daugiau kaip 60 seismometrų nuolatos fiksuoja plutos judėjimą (žemės drebėjimai) ir vadinamąjį vulkano virpėjimą, kuris skiriasi nuo įprastinių tektoninių virpesių ir liudija spartų magmos judėjimą, dažniausiai rodantį, kad ugnikalnis tuoj išsiverš.
Vulkanologai taip pat nuolatos matuoja kalno formą prietaisais, fiksuojančiais mažiausius atstumo tarp pasirinktų kalno paviršiaus taškų pasikeitimus. Kai magma užpildo magmos židinius po viršukalne ir šoniniais plyšiais, kalnas „pučiasi“, ir prietaisai tai fiksuoja. Pavyzdžiui, prieš 1975 ir 1984 m. išsiveržimus buvo užfiksuotas kalderos plėtimasis 75 mm.
Šios savaitės iniciatyva yra Havajai.
Daugiau…
| 
