Pekinas

Šis straipsnis apie Kinijos sostinę. Apie šunų veislę skaitykite straipsnyje pekinai.

Pekinas 北京
Miesto panorama

Pekinas 39°54′0″ š. pl. 116°23′0″ r. ilg. / 39.90000°š. pl. 116.38333°r. ilg. / 39.90000; 116.38333 (Pekinas)Koordinatės: 39°54′0″ š. pl. 116°23′0″ r. ilg. / 39.90000°š. pl. 116.38333°r. ilg. / 39.90000; 116.38333 (Pekinas)

Laiko juosta: (UTC+8)

Valstybė	Kinija
Provincija	Pekinas

Meras	Chen Jining

Gyventojų (2016)	21 240 000
Plotas	4 144 km²
Tankumas (2016)	5 125 žm./km²
Altitudė	43 m

Tinklalapis	ebeijing.gov.cn
Vikiteka	PekinasVikiteka

Pekinas, taip pat Beidzingas, Beidžingas (kin. 北京, pinyin: Běijīng) – Kinijos Liaudies Respublikos sostinė. 18,62 mln. gyventojų (2016 m.) Su greta esančiais priemiesčiais Pekinas sudaro atskirą valstybinio pavaldumo (provincijos lygmens) administracinį vienetą, užimantį 16,8 tūkst. km² ir turinti 21,73 mln. gyventojų. Trečias (po Čongčingo ir Šanchajaus) pagal gyventojų skaičių Kinijos miestas.

Tai didelis transporto mazgas, esantis prie Didžiojo kanalo, apie 160 km nuo Bohajaus įlankos Geltonojoje jūroje. Yra Tarptautinis sostinės oro uostas, Pekino-Šanchajaus greitasis geležinkelis. Veikia metropolitenas (nuo 1970 m.). Išvystyta metalurgija, naftos chemija, mašinų gamyba, tekstilė, chemijos, karinė, radioelektronikos, poligrafijos pramonė, maisto apdirbimas, statybinių medžiagų gamyba. Pekinas – vienas didžiausių Kinijos finansų ir prekybos, taip pat mokslo centrų.^[1] Čia veikia Kinijos liaudies bankas, Pramonės ir komercijos, Žemės ūkio, Statybos, Kinijos bankai. Įsikūrusi Kinijos mokslų akademija. Daug universitetų (žymiausi – Pekino ir Cinghua universitetai), teatrų, muziejų (žymiausias – Kinijos istorijos), meno galerijų. Gilias tradicijas turi menų amatai.

Miestas turtingas rūmais, šventyklomis, parkais, sodais, mauzoliejais, gynybinėmis sienomis ir vartais.^[2] Yra septyni UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektai – Uždraustasis miestas, Dangaus šventykla, Vasaros rūmai, Mingų ir Čingų dinastijų imperatoriškieji kapai, Džoukoudianas, dalis Didžiosios kinų sienos ir Didžiojo Kinijos kanalo – visi gausiai lankomi turistų.^[3] Miestas taip pat garsėja tradicinio stiliaus būstais – sihejuaniais, ir siauromis gatvelėmis tarp jų – hutongais.

Turinys

1 Istorija
2 Geografija
- 2.1 Klimatas
  - 2.1.1 Oro kokybė
3 Administracinis suskirstymas
4 Gyventojai
5 Sportas
6 Miestai partneriai
7 Išnašos
8 Nuorodos

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai vienas iš seniausių Kinijos miestų. I tūkstantmetyje pr. m. e. centrinio Pekino pietvakarinėje dalyje (dab. Sičengo rajono pietuose) įsikūrė miestas valstybė Dzi (薊, Jì). Šią valstybę užėmusi Jan karalystė miestą padarė savo sostine, ir jis vadintas Dzičengu (薊城, Jìchéng). Kadangi po Kinijos suvienijimo III a. pr. m. e. jis tapo Jou provincijos sostine, nuo VII a. jis dar vadintas Joudžou. X a. miestą užėmė kidaniai, kurie padarė jį savo valstybės (Liao) pietine sostine, o XIII a. iš jų miestą perėmę džurdžėnai padarė jį pagrindine savo valstybės (Dzin) sostine ir pavadino „Centriniu miestu“ (中都, Zhongdu). Šiuos laikus mena Pekine išlikusi Niudzie mečetė ir Tianningo šventykla.

Dabartinis Pekinas buvo įkurtas XIII a., kuomet Mongolų imperija užkariavo Dzin. Į šiaurę nuo senosios džurdžėnų sostinės Džongdu buvo pradėtas statyti naujas įtvirtintas miestas – Dadu (大都, Dàdū), mongoliškai vadintas Chanbaliku (t. y. „Chano miestu“). Jis išbuvo Kinijos sostine valdant mongolų Juan dinastijai.

1368 m., išvijus mongolus, Mingų dinastijos pervardintas Beipinu (北平, Běipíng),^[4] nes tuo metu Kinijos sostine tapo Nankinas. 1421 m. Mingai įteisino dvi sostines, ir Pekinas pervardintas Beidzingu, t. y. „Šiaurine sostine“. Mingų laikais Senasis Pekinas įgavo dabartinę struktūrą, buvo sujungtas senasis Dzičengas ir Dadu bei taip atsirado Vidinis ir Išorinis miestai. Netruko suklestėti, gyventojų skaičius perkopė 1 mln. Kartu su Nankinu buvo vienas didžiausių Kinijos miestų. 1644 m. miestą buvo užėmę sukilę valstiečiai, tačiau jau tais pačiais metais juos išstūmė mandžiūrai, pavertę miestą mandžiūrų Čingų dinastijos sostine.

Pekinas apie 1898 m.

Pirmojo (1839–42 m.) ir Antrojo opijaus karų (1857–60 m.) metu užimtas jungtinių Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos karinių pajėgų ir nuniokotas. XIX a. pab. mieste pradėta moderni industrializacija. Per Boksininkų sukilimą (1899–1901 m.) vėl buvo užimtas Vakarų valstybių koalicijos kariuomenės ir nuniokotas.

1912 m., Sinhajaus revoliucijos (1911–13 m.) metu, Pekinas buvo paskelbtas Kinijos Respublikos sostine, bet faktiškai liko įvairių Kinijos militaristų grupių (Juan Šikai ir kitų) telkimosi centru.^[4] 1927 m., į valdžią atėjus Gomindanui, sostinė buvo perkelta į Nankiną. 1928 m. Pekinas vėl pavadintas Beipinu. 1937–1945 m. miestą buvo okupavusi Japonijos imperija, po kurios kapituliacijos Antrajame pasauliniame kare miestas sugrįžo į Gomindano rankas. 1949 m. sausio 31 d. miestą užėmė Kinijos komunistų partijos vadovaujama Liaudies išsivadavimo armija. Tų pačių metų rugsėjo mėn. paskelbtas Kinijos Liaudies Respublikos sostine.

Pekinas apie 1921 m.

1989 m. Pekine, Tiananmeno aikštėje, vyko studentų protesto demonstracijos už žmogaus teises ir laisves, kurias kariuomenė nuslopino jėga. To pasekoje žuvo keli šimtai demonstrantų.^[4]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pekinas išsidėstęs Didžiosios Kinijos lygumos šiaurėje. Šiaurėje, šiaurės vakaruose ir vakaruose stūksantys kalnai gaubia miestą ir šiaurinę Kinijos žemės ūkio širdį nuo besidriekiančių dykumos stepių. Šiose kalnų grandinėse pastatyta Didžioji kinų siena, kuria siekta apsisaugoti nuo stepių klajoklių įsiveržimų. Donglingo kalnas, esantis vakarinėje miestą supančių kalnų grandinėje, yra aukščiausia Pekino viršukalnė. Jos aukštis – 2303 m.

Miesto teritorija pietryčių kryptimi teka Čaobaihės, Jundinhės, Jumahės upės (visos Haihės intakai). Mijuno tvenkinys Čaobaihės upės aukštupyje yra pagrindinis miesto vandens šaltinis. Pekine driekiasi dalis Didžiojo Kinijos kanalo.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdingas drėgnas ir šiltas klimatas, kuriam būdingos karštos ir drėgnos vasaros. Jas lemia Rytų Azijos musonas ir dažniausiai šaltos, vėjuotos ir sausos žiemos, kurias lemia didžiulis Sibiro anticiklonas.^[5]

Pekine klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vidutinė aukščiausia °C	1	3	11	19	25	29	30	29	25	18	9	2	17
Vidutinė žemiausia °C	-8	-5	0	8	13	18	22	20	15	8	0	-5	7
Krituliai cm	0	0	0	1	3	7	22	17	5	1	1	0	63,7
Duomenys: Weatherbase^[6] 2007 m. vasaris

Oro kokybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didelė oro tarša pasireiškė tankiu smogu. Šiose nuotraukose, darytose 2005 m. rugpjūčio mėn., matyti Pekino oro kokybės pokyčiai.

Oro užterštumas Pekine dieną beveik penkiskart viršija Pasaulio sveikatos organizacijos standartus.^[7] Tai vienas labiausiai užterštų pasaulio miestų.^[8]

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senojo Pekino struktūra

Pekinas padalintas į 16 administracinių rajonų. Jie gali būti skirstomi į istorinį miesto centrą (oranžinė spalva), centrinius naujesnius rajonus (rožinė spalva), artimesnius priemiesčius (mėlyna spalva) ir tolimesnius priemiesčius (žalia spalva).

Pekino urbanizuotoji dalis užima 6 centrinius administracinius rajonus, iš kurių senasis Pekinas dalinamas į du: Sičengą ir Dongčengą. Senasis Pekinas yra išplanuotas grynai geometriškai, jame išskiriamas Vidinis miestas ir Išorinis miestas. Kadaise ši dalis buvo apjuosta siena, tačiau ji nėra išlikusi. 2-asis žiedinis kelias juosia senąjį Pekiną, o Metro 2-oji linija žymi senąją Vidinio miesto ribą.

Vidiniame mieste yra imperatoriaus miesto kompleksas (pietinė siena su vartais bei Tiananmenio aikštė), kurio centras – Uždraustasis miestas, t. y. Imperatoriaus rūmai (XV a. pradžia; dabartinis Guguno muziejus). Visos Vidinio miesto dalys sujungtos griežta rūmų, šventyklų ir kitų statinių sistema, kurie tam tikra tvarka išdėstyti iš pietų į šiaurę. Imperatoriaus miesto komplekse taip pat yra Taimiao šventykla („Protėvių paminėjimo šventykla“, pastatyta 1420 m., perstatyta 1544 m.), „Trijų jūrų“ parkai, tarp jų – Beihajaus parkas prie Beihajaus ežero kranto ir jame esančioje saloje; čia yra Baita pagoda („Baltoji pagoda“, 1651 m.). Pekino administracinis ir politinis centras yra Tiananmenio aikštė, kurios vakaruose ir rytuose ir Kinijos liaudies deputatų rūmai, Kinijos revoliucijos muziejus, Kinijos istorijos muziejus (abudu pastatyti 1959 m.).

Išoriniame mieste yra Dangaus šventykla (1420–1530 m., perstatyta XVIII–XIX a.).

Aplinkui senąjį Pekiną išsidėstę keturi miesto rajonai, kurie neseniai buvo priemiesčiai, tačiau plečiantis miestui buvo sparčiai urbanizuoti. Tai yra Haidianas, Čaojangas, Fengtajus ir Šidzingšanas. Jie su senuoju Pekinu yra sujungti metro sistema.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2013 m. Pekino gyventojų skaičius savivaldybėje siekė 21,15 mln., iš kurių 18,25 gyveno miesto gyvenvietėse ir priemiesčiuose, 2,9 mln. – kaimo vietovėse. Miesto gyventojų skaičius nuolat auga. Nuo 1982 m. gyventojų skaičius pagausėjo daugiau nei dvigubai. Pekinas pagal gyventojų skaičių miesto gyvenvietėse yra trečias pagal dydį po Čongčingo ir Šanchajaus.

2010 m. surašymo duomenimis, beveik 96 % Pekino gyventojų yra haniai. Iš 800 000 sostinėje gyvenančių tautinių mažumų skaitlingiausi mandžiūrai (336 000), hujai (249 000), korėjiečiai (77 000), mongolai (37 000) ir tudziai (24 000).