Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sveiki atvykę į Vikipediją

laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas.

Prisijunk ir pasidalink savo žiniomis su pasauliu!
Šiuo metu yra 197 728 straipsniai

Sveiki atvykę
Dažniausi klausimai
Pagalba

Klausk
Taisyklės ir susitarimai
Paveikslėlių naudojimas

Apie Vikipediją

Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 197 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.


Savaitės straipsnis

Nartaučių k. ūkininko, dailidės Janio Grinevičiaus šeima ir sodyba. 1933 m.

Dundurniekai – latvių diaspora Lietuvoje, susiformavusi XVII–XIX a. vokiečių baronų valdytame Daunoravos dvaro (Joniškio vls.) valdoje, latvių kalba vadinti dundurniekais (terminas fiksuotas XIX a. antrojoje pusėje). Bendruomenę iki 1940 m. okupacijos, karų, represijų, trėmimų, kolektyvizacijos, melioracijos sudarė apie 500–600 žmonių, dabar liko vos keletas (8) to krašto gyventojų (gyvenančių vietoje, kitose Lietuvos ir Latvijos vietovėse).

Iki šiol nėra nustatyta, kada ir iš kur latviai buvo atkeldinti į Daunoravą. Neabejotinai didžioji jų dalis buvo kilę iš gretimų Kuršo valsčių, tačiau kai kurių kilmės geografija siekė net Aizputę vakarų Kurše – iš ten buvo dvare girininko pareigas ėjęs Martinis Gumbergas (Mahrtinsch Gumbergs, 1837–1875). Vietos latvių istorinėje atmintyje išlikę keletas kilmės versijų. Pasak vienų, latviai čia gyveną nuo švedmečio, kiti savo kilmę sieja su XVIII a. antrojoje pusėje iš Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės pabėgusiais konkrečiais protėviais Starkais ar mano, kad latviai į šį kraštą atsikėlė po baudžiavos panaikinimo 1817 m. Kurše.

Daunoravos dvaro valdos gyventojų pokyčius liudija XVII–XIX a. inventoriai, „sielų“ revizijos. 1651, 1672, 1685 m. inventoriuose fiksuotos pavardės gerokai skiriasi nuo minimų XVIII a. pab.–XIX a. Gyventojų kaitai, matyt, nemažai įtakos turėjo karas su švedais 1655–1661 m., Šiaurės karas 1700–1709 m. bei po jų sekusios marų epidemijos, valstiečių pabėgimai, taip pat Kuršo vokiečių dvarininkų praktika kilnoti gyventojus ir kitos priežastys.

Daugiau…


Naujienos


sausio 7 dienos įvykiai

Lietuvoje

Pasaulyje

Rinktinė iliustracija

Ikara-Flinders Ranges National Park 04.jpg
Flinderso kalnagūbris, Pietų Australija
Straipsnių iliustravimo projekto puslapis

Savaitės iniciatyva

Šiuolaikinė rusiška bania

Pirtis – apsišvarinimo vieta, dažnai neatsiejama nuo visuomeninio bendravimo, vadinamo pirties kultūra. Be įprastų higienos procedūrų pirtyse atliekamos ir papildomos, skirtos stiprinti odai ir organizmui, tokios kaip kaitinimasis, masažai, odos įtrynimas ir kt.

Kaitintis pirtyje patariama praėjus 1-2 valandoms po valgio. Jei jaučiamas nuovargis, prieš pirties procedūras būtina šiek tiek pailsėti. Gerai prieš tai išsimaudyti duše. Einant į garinę, reikia užsidėti kepuraitę, kuri apsaugos galvą nuo perkaitimo. Kiek anksčiau, reiktų verdančiu vandeniu nuplikyti vantą, kad ji spėtų išbrinkti arba 5-6 minutes palaikyti kubile su verdančiu vandeniu.

Užėjus į garinę pirmąjį kartą, patariama tik apšilti, bet ne lipti ant aukščiausios pakopos. Išėjus iš pirties, reikia atvėsti vėsesnėje patalpoje, o tik po to antrą kartą eiti į garinę. Antrąjį kartą užėjus, jau periamasi vanta. Paskutinį kartą išėjus iš garinės atsivėsinama šaltame vandenyje, einama į priepirtį, kūną nuprausiama išmuiluota kempine, sausai nusišluostoma ir 20-30 minučių ramiai pailsima.

Pertis patariama naujomis vantomis, nes jose daugiau fitoncidų bei eterinių aliejų. Geriausios yra beržinės, ąžuolinės, balteglių, graikinio riešuto, kadagių, liepų, šermukšnių, dilgėlių vantos.

Garintis patariama atsigulus ant pilvo. Taip gulint, rankomis švelniai masažuojamas kūnas nuo kojų pėdų link nugaros. Po to nuo nugaros iki kojų pėdų kūnas masažuojamas vanta, vėliau po truputį pradedant plakti visą kūną. Vanotis geriausia gulint, bet galima ir sėdint, tik šiuo atveju kojos turi remtis į grindis, o ne kaboti nuo plautų. Vantos turi būti prisotintos oru, bet ne vandeniu, todėl įėjus į pirtį, vanta reikia pamosuoti sau virš galvos ir taip palaikyti kelias minutes, kad gerai įkaistų nuo palubėje tvyrančio karšto oro. Tada įkaitę garai ja tarsi varinėjami po visą kūną. Po to vanta prispaudžiama ir ja paeiliui trinti nugarą, juosmenį, klubų sritį bei galūnes.

Pirtis yra vertinga savo garais. Pasikaitinus pirtyje ir išsipėrus vanta, iš organizmo pašalinama labai daug toksinių medžiagų, kurios kaupiasi žmogaus odoje. Ant įkaitintų akmenų galima užpilti ne vien tik vandens, bet ir įvairių vaistinių augalų: eukalipto, mėtų, čiobrelių, jonažolių, ramunėlių, šalavijų ir kitų antpilų. Šiais garais yra gydoma nemažai ligų. Žiemą garinėje pirtyje patariama kaitintis ne mažiau 20-30 minučių bent kartą per savaitę.

Patariama dar iš vakaro ypač sūriame vandenyje pamirkyti ir šiek tiek nuspausti rankšluostį, o kitą dieną juo iki raudonumo įtrinti odą. Praustis pirtyje rekomenduojama ne su muilu, o kukurūzų miltais.

Šios savaitės iniciatyva yra vonia, tualetas.

Daugiau…

Vikisritys


Kiti projektai

Vikižodynas
Laisvasis žodynas
Vikicitatos
Aforizmai, sentencijos
Vikinaujienos
Naujausios žinios, aktualijos
Commons-logo.svg
Vikiteka (Wikimedia Commons)
Mediateka
Vikišaltiniai
Įvairūs tekstai
Vikiknygos
Vadovėliai, knygos
Vikirūšys (wikispecies)
Rūšių katalogas
Metaviki
Vikimedijos projektų koordinavimas
Vikiduomenys
Žinių bazė
Vikiversitetas
Mokomoji medžiaga
Vikikelionės
Kelionių vadovas
MediaWiki
Viki programinė įranga