Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 197 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
 Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.) ██ vilniškių ██ širvintiškių ██ kupiškėnų ██ uteniškių ██ anykštėnų ██ panevėžiškių Rytų aukštaičių patarmė (etnografiškai vadintina aukštaičių tarme) – lietuvių kalbos aukštaičių tarmės patarmė, vartojama rytiniame šios tarmės areale. Pagal 1965 m. lietuvių kalbos tarmių skirstymą, į rytų aukštaičių patarmės vartojimo arealą patenka iš esmės visa etnografinė Aukštaitija, didžioji dalis Vilniaus krašto, pietryčių Žiemgala.
Rytų aukštaičių patarmės pagrindu ikirašytiniu laikmečiu Vilniaus krašte susidarė aukštaičių interdialektas, vadintas „aukštaičių kalba“ arba „lietuvių kalba“. XVI–XVII a. Vilniaus krašte jo pagrindu susidarė rytinė lietuvių raštijos forma, kuria rašė Konstantinas Sirvydas, J. Jaknavičius. Rytų aukštaičių patarmės plotas yra į rytus ir šiaurės rytus nuo linijos Kriukai–Kirbaičiai–Krekenava–Vepriai–Kernavė–Dieveniškės.
Pagal 1965 lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją skiriamos šios didesnės šnektų grupės:
- anykštėnų tarmė (Anykščiai, Skiemonys, Subačius, Želva, Šešuoliai, Rybokai)
- kupiškėnų tarmė (Kupiškis, Pandėlys, Šimonys, Skapiškis, Virškupėnai)
- panevėžiškių tarmė (Panevėžys, Pasvalys, Pakruojis, Biržai, Radviliškis, Ukmergė, Krekenava, Ramygala, Troškūnai, Žeimelis, Nemunėlio Radviliškis)
- širvintiškių tarmė (Širvintos, Čiobiškis, Giedraičiai, Pabaiskas, Kavarskas)
- uteniškių tarmė (Utena, Molėtai, Zarasai, Rokiškis, Alanta, Dubingiai, Tauragnai, Dusetos, Rageliai, Vabalninkas, Juodupė)
- vilniškių tarmė (Ignalina, Švenčionys, Tverečius, Dūkštas, Adutiškis, Maišiagala, Kernavė, Šumskas, Dieveniškės, taip pat „salos“ Gudijoje: Gervėčių kraštas, Apsas, Kamojys, Breslauja, Lazūnai)
Daugiau…
|
Naujienos
|
Lietuvoje
Pasaulyje
- 1938 − Oto Hanas pastebėjo, kad urano branduoliai, apšaudomi neutronais, skyla, taip atrasdamas branduolio dalijimąsi.
- 1941 − nesisekant Maskvos mūšiui, Adolfas Hitleris paskyrė save Vokietijos Sausumos kariuomenės vyriausiuoju vadu (vadovavusiu OKH; OKW jis analogiškai vadovavo nuo 1938 m.) vietoj Valterio fon Brauchičo.
- 1986 − Michailas Gorbačiovas, TSKP CK Generalinis sekretorius, paskambino į Gorkį disidentui akademikui Andrejui Sacharovui, pranešdamas, kad jis paleidžiamas iš tremties.
- 1999 − Kinijai perduota Makao, kurią kelis šimtmečius valdė Portugalija.
|
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
|
Kalėdos arba šventos Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė. Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Katalikiškos Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu ir pan. Su Kalėdomis susijusios ir įvairios vietinės bei regioninės tradicijos, kurios gerokai skiriasi nepaisant didelio amerikietiškų ir britiškų Kalėdų tradicijų išpopuliarinimo literatūroje, televizijoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse.
Kristaus gimimo istorija daugiausia remiasi Mato ir Luko evangelijomis. Pagal šias evangelijas Kristų pagimdė mergelė Marija Betliejuje, kur ji su savo vyru Juozapu buvo laikinai apsistoję. Pasekėjų manymu, Kristaus gimimas – tai išsipildžiusios judaizmo pranašystės apie mesiją (pranašą). Ankstyvieji krikščionys švęsdavo vėlesnę Trijų Karalių dieną, o gimimo datą pradėta nustatinėti tik po kelių šimtmečių. Dabar laikoma, kad Jėzus gimė gruodžio 25 dieną, nors dėl tikslios gimimo datos nėra vieningos nuomonės.
Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams. Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus. Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. Pranė Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių. Kadangi manyta, jog per Kalėdas namuose renkasi vėlės, kartais kaip avys ar žalčiai, buvo atliekamos apeigos su avimis ir žalčiais.
Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.
Šios savaitės iniciatyva yra Žiemos saulėgrįža.
Daugiau…
|
|
.jpg)
