Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 196 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
|
Jazlovecas (ukr. Язловець) – kaimas Ukrainoje: Ternopilio srities Bučačo rajone. Per kaimą teka Jazlovčiko upelis, kuris neša vandenis į Olchoveco upę (Strypos intakas). Apylinkės centras Jazlovecas išsidėstęs stačiame Olchoveco kairiajame krante, yra nutolęs 14 km nuo rajono centro Bučačo. Pasiekiamas keliu Т 2016, kuris veda į tarptautinę automagistralę E85 Klaipėda–Aleksandropolis. Apylinkėms būdingi lapuočių miškai, dvi (vieno ir 4,5 ha ploto) ąžuolų giraitės yra paimtos valstybės apsaugon. Jazlovece veikia vidurinė ir muzikos mokyklos, kultūros namai su biblioteka, pašto skyrius, felčerių punktas ir prekybos įmonės.
Apylinkėse nuo seno (4000–2800 m. pr. m. e.) jau buvo gyventa, tai patvirtina iškasami Tripolės kultūros radiniai. Pagal legendą, pirmuoju gyventoju buvo LDK totorius, kurio vardu vėliau ir buvo pavadintas kaimas. Kūrėsi jis prie prekybinio kelio iš Lvovo į Moldaviją, žinomo „Via Valahica“ vardu. Kai 1432 m. spalio 15 d. Ldk Žygimantas Kęstutaitis atsisakė LDK valdomos Podolės su kai kuriomis kaimynininėmis vietovėmis, ši teritorija perėjo Lenkijos priklausomybėn.
Jazlovecą ilgą laiką valdė istorijai nežinomi asmenys, kol Jogailos bendražygis, padėjęs jam kovoje su Švitrigaila, Bučačo valdytojas Teodoras Bučackis (Abdank herbas), 1436 m. vesdamas vieno iš jų dukterį Kotryną, kaimą gavo kaip kraitį. Nuo to laiko giminė pradėjo vadintis Jazloveckiais, gindami savo valdas jie pasistatė mūro pilį. Išsdėstęs prie prekybinio kelio, Jazlovecas XV a. vidury suklestėjo. Lvovo pirkliai 1460 m. skundėsi Kazimierui Jogailaičiui, kad jomarkai Podolėje silpnina jų miestą, tad netrukus šie turgūs buvo uždrausti. Jomarkų rengimo teisę Jazlovecas atgavo tik 1519 m., matyt tai padėjo ekonomikai, nes jau po ketverių metų ATR valdovas Žygimantas Senasis gyvenvietei suteikė Magdeburgo miesto teises. XVI a. Jazlovecas buvo vienas didesnių krašto miestelių, iki 1772 m. administraciškai jis įėjo į Podolės vaivadijos Červonogrado pavietą (seniūniją).
1549 m. naujasis šeimininkas Jurgis Jazloveckis vietinę katalikų bažnyčią pervedė į kalvinizmą, 1550–1556 m. rekonstravo pilį. Jo sūnus Mikalojus 1583 m. į miestelį pasikvietė dominikonus ir Jazlovecas vėl grįžo į katalikybę. Apie 1589 m. buvo įkurta dominikonams priklausiusi Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo bažnyčia, kuri palaipsniui tapo Jazloveckių giminės laidojimo vieta.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Surtsėjaus ugnikalnio išsiveržimas Surtsėjus (isl. Surtsey, arba Surto sala) – vulkaninė sala Islandijos pietų pakrantėje, dėl savo geografinės padėties (63°18’N 20°36’W) – labiausiai į pietus nutolęs šios valstybės taškas. Sala atsirado 1963 m. lapkričio 14 d. dėl povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, prasidėjusio 130 m gylyje. Manoma, kad išsiveržimas galėjo prasidėti keliomis dienomis anksčiau, o baigėsi 1967 m. birželio 5 d. Tada Surtsėjus pasiekė savo didžiausią plotą – 2,7 km². Nuo šios dienos, dėl bangų ir vėjo keliamos erozijos, sala vis mažėja (2002 m. duomenimis, salos plotas buvo tik 1,4 km²).
Kūrimosi metu Surtsėjus buvo intensyvių vulkanologijos srities specialistų mokslinių tyrimų objektas, o vėliau, po išsiveržimo pabaigos, juo susidomėjo botanikai ir biologai, kurie stebi laipsnišką gyvybės atsiradimą nederlingoje žemėje. Išsiveržimas, suformavęs Surtsėjų, suformavo daug kitų mažų salų, tarp jų jau išnykusį Jolnirą ir kitas, likusias be pavadinimų, saleles. 2008 m. sala buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.
1963 m. lapkričio 14 d. 7 val. 15 min. išplaukiančio iš Vestmanaejaro tralerio Ísleifur II virėjas atkreipė dėmesį į tamsių dūmų stulpą į pietvakarius nuo laivo. Laivo kapitonas nusprendė ištirti šį reiškinį manydamas, kad mato degantį laivą, tačiau greitai suprato, kad juodų pelenų stulpas – vulkaninio aktyvumo jūroje pradžia.
Nors išsiveržimas buvo netikėtas, keletas faktų liudijo apie greitai prasidėsiantį vulkaninį aktyvumą. Prieš savaitę Reikjaviko seismografai užfiksavo silpnus virpesius, tačiau jų tiksli vieta nebuvo nustatyta. Dvi dienas prieš išsiveržimą tyrimų laivas pastebėjo, kad šiame regione jūros vanduo buvo kiek šiltesnis, nei įprasta. Tuo tarpu esančio 80 km nuo išsiveržimo vietos pakrantės miesto Viko gyventojai pajuto sieros vandenilio kvapą.
Išsiveržimas tikriausiai prasidėjo keletą dienų prieš lapkričio 14 d. Jūros dugnas yra 130 metrų žemiau jūros lygio, todėl didelis vandens slėgis slopino išsiveržimą. Besiformuojant ugnikalnio kūgiui mažėjo gylis, todėl po kelių dienų vulkanas prasiveržė pro vandens kliūtį ir iškilo į paviršių.
Šios savaitės iniciatyva yra UNESCO pasaulio paveldo objektai Europoje.
Daugiau…
|
|
