Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 195 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
|
Linkuvos kapinių koplyčia – viena iš seniausių kapinių koplyčių Lietuvoje, esanti Pakruojo rajone, Linkuvoje, priklausanti Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijai. Ji yra neatskiriama Linkuvos senųjų kapinių dalis nuo jų atidarymo XVIII a. pabaigoje. Priklauso Lietuvoje retai sutinkamai aštuonkampių koplyčių grupei ir kartu su Kaltinėnų kapinių koplyčia (Šilalės raj.) laikytina vertingiausiu šio tipo statiniu Lietuvoje. Joje išlikę vertingi altorius su retabulu, kamajo (pranc. camaïeu) technika atlikta sienų tapyba, originali ir meniška choro emporos atitvara. Linkuvos koplyčios statinys, priešingai nei kai kurios jame esančios vertybės, nėra įtrauktas į Kultūros paveldo sąrašą (2019 m. pr. duomenimis).
Pastatyta tarp 1797–1798 m. naujai įsteigtose parapijos kapinėse. Pergyveno karus, sovietmečio antireliginę politiką, išsaugojo beveik nepakitusią, dar XIX a. pab. susiformavusią išvaizdą, tarp jų originalius sienų tapinius ir vėlesnių remontų nepaliestą altoriaus retabulo spalvinį sprendimą. Aštuonkampė pastato forma, nors ir nėra unikali, tačiau retai sutinkama – tokio plano koplyčių skaičius dabartinėje Lietuvoje nesiekia ir dešimties.
Šios, kaip ir kitų panašių koplyčių atsiradimas Žemaičių vyskupijoje buvo glaudžiai susijęs su XVIII a. pabaigoje įvykdyta kapinių reforma: greičiausiai tuometinei vyskupijos administracijai nurodžius, naujai steigiamose parapinėse kapinėse buvo statomos viešosios kapinių koplyčios. Neabejotina, kad šiuos darbus organizavo ir juos finansavo nuo 1634 m. prie Linkuvos bažnyčios įsikūrę vienuoliai, senosios regulos karmelitai, administravę taip pat ir parapiją.
Koplyčia pergyveno kelis remontus, todėl prarado daugumą autentiškų detalių. Pirminis koplyčios stogas buvo šiaudinis, su užlietu kalkių sluoksniu. Jo viršuje buvo apskardintas bokštelis su varpeliu jo viduje. Dideli rekonstrukcijos darbai turėjo būti įvykdyti XIX a. pabaigoje, kai stogo šiaudinė danga buvo pakeista malksnomis, buvo pakeistos durys ir langai, o vietoje seniau prieangį rėmusių kolonėlių atsirado geležinės „S“ formos atsparos. Manoma, kad šios rekonstrukcijos metu buvo įrengtas ir dabar koplyčioje esantis altorius. Kitas koplyčios remontas, įvykęs 1934 m., koplyčios išvaizdą pakeitė mažiau – stogas apskardintas, koplyčia perdažyta. Nepaisant vėlesniais laikais atliktų pakeitimų, koplyčia išsaugojo autentišką planą, tūrį, sandarą ir pagrindines konstrukcijas.
Daugiau…
|
Naujienos
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
 Miestų–partnerių stendas Kaune Miestų partnerystė – partnerystė tarp dviejų ir daugiau miestų (jų sudėtinių dalių), dažniausiai esančių skirtingose valstybėse, siekiant geresnio tarpusavio supratimo, draugystės ir bendradarbiavimo. Partnerystės tikslas – keistis patirtimi ekonomikos, informatikos ir kultūros srityse. Šis miestų bendradarbiavimas pasaulyje apibrėžiama įvairiai. Anglakalbėje Europoje jis neretai vadinama miestų – dvynių (angl. town twining) terminu, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje paplitęs miestų – seserų (angl. sister cities) pavadinimas.
Sovietinio lagerio šalyse buvo naudojama susigiminiavusių miestų (rus. породненые города) ar miestų įbrolių (rus. города побратимы) sąvokas. Miestų bendradarbiavimui buvo siekiama suteikti deklaratyvų ir propagandinį pobūdį. Antra vertus, planinės ekonomikos ir šaltojo karo sąlygomis kitokie ryšiai tarp skirtingų šalies miestų vargu ar buvo įmanomi. Pastaruoju metu Europoje paplito miestų partnerystės terminas, geriau atspindintis bendradarbiavimo įvairovę. Pirma, istoriniuose dokumentuose minima miestų draugystė buvo tarp vokiečių Paderborno ir prancūzų Le Mano. Oficiali gi partnerystės sutartis tarp dviejų paminėtų miestų buvo pasirašyta 1967 m. Šiuolaikinio miestų bendradarbiavimo pradžia laikoma 1913 m. sutartis tarp Rotveilio (Vokietija) ir Brugo (Šveicarija). Po Pirmojo pasaulinio karo sugriautus Rytprūsių miestus ėmė globoti to išvengusios metropolijos vakarinėje ir centrinėje Vokietijos dalyse. Taip atsirado miestų globos sutartis tarp tuometinio Memelio (Klaipėdos) ir Manheimo ir kt. miestų. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje sustiprėjo noras ne kariauti, o kurti ir draugauti. Vietoj neapykantos ir paniekos nugalėtiems vokiečiams buvo pasiūlytas bendradarbiavimas atkuriant šalį demokratiniais pagrindais. Pirmoji naujausių laikų miestų partnerystė gimė 1947 m. tarp Krailsheimo (VFR) ir Verdingtono (Worthington, JAV) bei tarp Bonos (VFR) ir Oksfordo (Didžioji Britanija). 1950 metais tarpmiestiniai ryšiai užmegzti tarp Liudvigsburgo (VFR) ir Monbeljaro (Prancūzija). Pastarasis miestas, kurio gyventojų daugumą sudarė vokiečiai, tapo pavyzdžiu kitiems Prancūzijos miestams. 1951 m. Ženevoje susirinkę penkiasdešimties VFR ir Prancūzijos miestų vadovai įkūrė Europos bendruomenių tarybą (nuo 1984 m. vadinama Europos Regionų ir bendruomenių taryba. Be kitų funkcijų, ši taryba skatina ir miestų komunų bendradarbiavimą – t. y. partnerystę. 1957 metais buvo įsteigta Pasaulinė miestų – partnerių organizacija. Balandžio mėnesio paskutinis sekmadienis paskelbtas miestų partnerystės diena. Sovietų Sąjungoje „broliški miestai“ 1964 metais susijungė į Asociaciją, kuri, savo ruožtu, priklausė Sovietinių draugystės bendrijų sąjungai. Sąjungos tikslas – kontroliuoti visus galimus ryšius su užsieniu. Kritikuota dėl ryšių su tuometiniu KGB, galiausiai 1991 m. gruodyje ji buvo paleista.
Šios savaitės iniciatyva yra Lietuvos miestų partneriai.
Daugiau…
|
|
