Pagrindinis puslapis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sveiki atvykę į Vikipediją

laisvąją enciklopediją, kurią kurti gali kiekvienas.

Prisijunk ir pasidalink savo žiniomis su pasauliu!
Šiuo metu yra 193 959 straipsniai

Sveiki atvykę
Dažniausi klausimai
Pagalba

Klausk
Taisyklės ir susitarimai
Paveikslėlių naudojimas

Apie Vikipediją

Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 193 tūkstančiai straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.


Savaitės straipsnis

Koplyčios interjeras 2018 m. vasarį

Tūbinių Šv. Kryžiaus koplyčia – mauzoliejinė koplyčia, esanti Tūbinių I kaime, Šilalės rajone, prie kelio  4101  BalsiaiKaltinėnaiKražiai , 6 km į šiaurės rytus nuo Šilalės. Koplyčia stūkso Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčios šventoriaus tolimajame krašte, 50 m į pietvakarius nuo bažnyčios.

Šv. Kryžiaus koplyčia yra XII-oji, svarbiausia buvusių Tubinių kalvarijų stotis, pastatyta kartu su bažnyčia. Koplyčia su laidojimo rūsiu, sutvarkyta, prižiūrima. Rūsyje palaidoti vietos dvarininkai, bažnyčios fundatoriai bajorai Jacevičiai. Koplyčios sienoje išlikusiame kertiniame akmenyje matoma iškalta statybos data „1823“. Tūbinių klebono Algirdo Genučio, bendruomenės ir kraštiečių iniciatyva 2014 m spalio 19 d. vyko renginys pagerbti bažnyčios statytojų giminę – jos narių palaikai buvo pašventinti ir iškilmingai perlaidoti sutvarkytose koplyčios kriptose. Jacevičių vardai ir palaidojimų vietos atskleistos palyginti neseniai, Lietuvos valstybiniame istorijos archyve (LVIA) inicijavus giminės genealoginius tyrimus. Šios žinios išsamiai pateikiamos informacinėje lentoje, pakabintoje koplyčios rūsyje. Koplyčioje yra saugomų kultūros vertybių: altorėlis su paveikslais „Marija Sopulingoji“ ir „Ecce homo“, būgnas su herbais.

Daug metų Tūbinių šventoriuje stovinčios koplyčios rūsys slėpė tūbiniškiams mažai žinomos, bažnyčios steigėjų ir statytojų Jacevičių giminės palaikus. Koplyčios rūsys ir mūrinės palaidojimų kriptos sovietmečiu buvo apleisti ir nuniokoti. Pradėjus tvarkymo darbus, buvo iškelti palaikai (kaukolės ir kaulai), kurie buvo matyti tarp įgriuvusių plytų, supuvusiuose mediniuose karstuose.

2014 m., kai buvo ruošiamasi bažnyčios pašventinimo 190 metų jubiliejui, buvo tvarkomas šventoriuje stovinčios Šv. kryžiaus koplyčios rūsys, atidarytos kriptos. Rastus palaikus identifikavo antropologas, kuris konstatavo, kad rūsyje palaidoti 6 žmonių palaikai: keturių suaugusių ir dviejų vaikų. Dvarininkų Jacevičių palaidojimai kriptose patvirtinti dokumentais, kitų atrastų dviejų suaugusių ir dviejų vaikiškų palaikų tapatybės kol kas nėra išaiškintos, nustatyta tik jų lytis ir amžius. Manoma, kad čia ir toliau buvo laidojami artimi Jacevičių giminės atstovai. Dalis Jacevičių giminės, tarp kurių ir Ignoto Jacevičiaus sūnaus Anupro šeima, po 1831 m. sukilimo emigravo į Prancūziją. Po atrastų dokumentų ir rengiantis išsaugoti bažnyčios statytojų Jacevičių atminimą, kartu iškelta iniciatyva atstatyti Tūbinėse stovėjusį ir sovietmečiu nugriautą paminklą Vytautui Didžiajam.

Kunigas Vincentas Juzumas, nuo 1881 m. klebonavęs Varnių parapijoje, savo veikale „Žemaičių vyskupijos istorija“ (1899 m.) apie Tūbinių bažnyčios atsiradimą rašė:

XIX amžiaus pirmoje pusėje Tūbinių savininkas buvo itin pamaldus, pavyzdingas žemvaldys, bajoras, Telšių apskrities maršalka Ignotas Jacevičius, gyvenęs savo Tūbinių dvarelyje. Atitrūkęs nuo namų šurmulio, vienumoje, jis ilgai ir nuoširdžiai melsdavosi ne tik savo, bet ir visų žmonių išganymui. Tam reikalui netoli dabartinės Tūbinių bažnytėlės, prie pušyno, šis bajoras pasistatė nedidelį namelį, kuriame ilgas valandas praleisdavo paskendęs maldose. Taip karštai besimeldžiant, jam kilo mintis toje vietoje pastatyti bažnyčią, kad joje galėtų melstis ne tik jis pats, bet ir Tūbinių bei aplinkinių kaimų žmonės. Pasitaręs su žmona Tekle Godliauskaite, 1820 metais ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Tuo reikalu I. Jacevičius kreipėsi į tuometinį kunigaikštį, žemaičių vyskupą Juozapą Giedraitį ir jo koadjutorių oficiolą Gailevičių. Pagal tuomet galiojusią teisę Jacevičiai oficialiai užrašė valaką (mažiau negu hektaras) žemės suplanuotai bažnyčios statybai, o kunigui paskyrė 80 sidabro rublių algos metams. Minėtas vyskupas, gavęs Dvasinės kolegijos sutikimą, 1821 metais leido Jacevičiams funduoti Tūbinių bažnyčios statybą. Jau 1822 metais vyskupo įgaliotas Šilalės klebonas kun. Tomas Pilsudskis su kunigais altaristu ir vikaru pašventino būsimos šventovės akmenį, 1823 metais Dievo namų statyba jau buvo baigta.“

Daugiau…


Naujienos


vasario 21 dienos įvykiai

Lietuvoje

Pasaulyje

Rinktinė iliustracija

Balandiškių piliakalnis.jpg
POTY barnstar.svg 2018 m. lietuviškosios Vikipedijos nuotraukų rinkimuose 2-ąją vietą užėmė:
Balandiškių piliakalnis Elektrėnų savivaldybės vėliava Elektrėnų savivaldybė
Straipsnių iliustravimo projekto puslapis

Savaitės iniciatyva

Kaaba šventykla Mekoje, Saudo Arabijoje. Tai islamo šerdis. Čia musulmonai iš viso pasaulio susirenka kartu pasimelsti

Islamas (arab. الإسلام = al-'islām) – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Ją išpažįsta apie 27 % Žemės gyventojų (2011 m. duomenimis, dažniausiai nurodoma 1,9 milijardo tikinčiųjų). Labiausiai paplitusi pietvakarių Azijoje ir šiaurės Afrikoje. Jos išpažinėjai – musulmonai – tiki vieninteliu ir amžinu Dievu (arab. Allah) ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai – mečetė. Arabų kalba islām reiškia „paklusnumas“. Šis žodis etimologiškai yra susijęs su nuolankumu, taikumu (salām reiškia „taika“).

Islamo religija atsirado VII a. Arabijoje, kai Mahometas suvienijo arabų gentis. Po jo mirties 632 m. buvo sumaištis, kam atiteks islamo bendruomenės vadovavimas. Kilus kivirčui tarp Medinos ansarų ir Mekos muhajirunų, Umaras ibn al-Katabas į sostą pasiūlė Abu Bakrą, Mahometo artimą draugą ir bendradarbį. Kitiems pritarus, Abu Bakras tapo pirmuoju kalifu (išvertus – „įpėdiniu“) ir islamo bendruomenės lyderiu.

Abu Bakro neatidėliotina užduotis buvo atkeršyti už neseną pralaimėjimą Bizantijos (taip pat žinomai Rytų Romos Imperijos pavadinimu) pajėgoms, nors iškilo didesnė grėsmė: sužinojusios apie Mahometo mirtį, arabų gentys pradėjo maištauti. Kai kurios gentys atsisakė mokėti Zakato mokestį naujam kalifui, kuomet kitos kėlė savo reikalavimus. Abu Bakras greit paskelbė joms karą ir numalšino sukilimą. Šis nutikimas vadinamas Ridos karais („Atskalūnų karai“).

Po Abu Bakro mirties 634 m. kalifu tapo Umaras, po jo Utmanas ibn al-Afanas ir dar vėliau – Ali ibn Abi Talibas. Šie keturi kalifai vadinami „khulafa rashidūn“ (Teisingai Valdę Kalifai). Jiems valdant islamo valstybės teritorija smarkiai išsiplėtė. Dešimtmečiai karų tarp Bizantijos ir Persijos išsekino abi puses. Ne tik, kad nebuvo įvertinta išaugusi nauja galia ir arabų kovos žirgai, bet ir vidinės kovos Bizantijoje atvėrė barbarams galimybę įsiveržti. Pasinaudodami šiom silpnybėm musulmonai užėmė Siriją ir Palestiną (634–640 m.), Egiptą (639–642 m.) ir į rytus: Iraką (641 m.), Armėniją ir Iraną (642 m.), Transoksianiją ir netgi kinų Turkestaną.

Šios savaitės iniciatyva yra islamas.

Daugiau…

Vikisritys


Kiti projektai

Vikižodynas
Laisvasis žodynas
Vikicitatos
Aforizmai, sentencijos
Vikinaujienos
Naujausios žinios, aktualijos
Commons-logo.svg
Vikiteka (Wikimedia Commons)
Mediateka
Vikišaltiniai
Įvairūs tekstai
Vikiknygos
Vadovėliai, knygos
Vikirūšys (wikispecies)
Rūšių katalogas
Metaviki
Vikimedijos projektų koordinavimas
Vikiduomenys
Žinių bazė
Vikiversitetas
Mokomoji medžiaga
Vikikelionės
Kelionių vadovas
MediaWiki
Viki programinė įranga