Dovydas

Paveikslas, vaizduojantis Dovydą su nugalėtu Galijotu (apie 1600 m., aut. Karavadžas)

Karalius Dovydas (hebr. דָּוִד  – „mylimas“, g. apie 1037 m. pr. m. e. Betliejuje – m. apie 970 m. pr. m. e.) – pagal Bibliją buvo antrasis suvienytosios Izraelio karalystės karalius po Sauliaus (~1005–965 m. pr. m. e.). Jis apibūdinamas kaip karys, muzikantas ir poetas. Tradiciškai jam priskiriama daugelio psalmių autorystė.

Dovydas pradėjo dinastiją, valdžiusią iš pradžių visą Izraelį, o vėliau pietinę Judėjos karalystę iki „Babilono nelaisvės“. „Babilono nelaisvė“ arba „Babilono ištremtis“ – tai prievartinis diduomenės, valdininkų, prekybininkų ir amatininkų iškraustymas į Babiloną. Tai įvyko VI amžiuje pr. m. e., kai buvo paimta Jeruzalė (597 m.) ir kai Babilonojos karalius Nabuchodonosaras galutinai sutriuškino Judėjos karalystę (586 m.).

Karaliaujant Dovydui, Jeruzalė tapo valstybės sostine. Dovydas pirmą kartą senovės žydų istorijoje paskyrė specialius metraštininkus, kurie turėjo nuolat registruoti visus įvykius. Vėliau tie metraščiai įėjo į biblines karalių knygas. Kaip sako Biblijos legendos, Dovydas atlikęs daugelį žygdarbių (nugalėjęs milžiną Galijotą ir pan.) ir sukūręs psalmes, sudėtas į Senajį testamentą.

Dovydas išgarsėjo savo žiaurumu, klastingumu ir daugpatyste. Jis išdavė savo globėją Saulių, užgrobė sostą ir apsistatė pulkais moterų. Jis nužudė savo karo vadą Urijų, norėdamas pasiimti jo gražuolę žmoną Betsabėją. Nukariavęs Užjordanę, Dovydas įsakė nužudyti kiekvieną trečią tos srities gyventoją.

Dovydas Biblijoje

Dovydas gimė Betliejuje, ūkininko Jesės šeimoje. Būdamas jaunuoliu pateko į Sauliaus dvarą, kad Dovydas jį pralinksmintų savo arfos grojimu, nes, pasak Biblijos, Saulius kentėjo nuo jį apsėdusių piktųjų dvasių. Kilus karui su filistinais, Dovydas grįžo pas tėvą į Betliejų ganyti avių. Vėliau Dovydas, kuris nešė duoną ir sūrį savo kariuomenėje tarnaujantiems broliams, sugebėjo užmušti Galijotą paprasta akmenų svaidykle. Išgirdęs apie drąsų piemenį Saulius nurodė pakviesti jį į dvarą.

Kitoje vietoje minima, kad Galijotą užmušė ne Dovydas, bet kažkoks Elhananas iš Betliejaus, kai Dovydas jau buvo Izraelio karalius. Dar kitur rašoma, kad Elhananas užmušęs ne patį Galijotą, o jo brolį.

Mūšyje su filistinais, žuvus Sauliui ir jo sūnui Jehonatanui, Dovydas buvo vainikuotas Judėjos karaliumi. Visas Izraelis karaliumi jį pripažino tik po dvejų metų. Dovydas iš jebusiečių atkovojo Jeruzalę ir padarė Izraelio sostine, perkėlė į ją Sandoros skrynią. Dovydas taip pat ketino šiame mieste pastatyti šventyklą, tačiau Dievas tai jam uždraudė.

Dovydas įsimylėjo Ūrijo, vieno iš savo karių, žmoną Betšebą. Šiai nuo jo pastojus, Dovydas išsiuntė Ūriją į mūšį ir pasirūpino, kad jis ten žūtų. Po to Dovydas vedė Betšebą. Pranašas Natanas pasmerkė Dovydo nuodėmę, ir nors Dovydas gailėjosi dėl padarytos nuodėmės ir Dievas jam atleido, tačiau kūdikis, kurio laukėsi Betšeba, mirė. Saliamonas, antrasis jų sūnus, tapo Dovydo įpėdiniu.

Dovydo numylėtinis sūnus Abšalomas mėgino paveržti iš tėvo sostą, todėl Dovydas buvo priverstas palikti Jeruzalę. Vis dėlto Abšalomas pralaimėjo ir buvo nužudytas. Dovydui pasenus, kitas jo sūnus, Adonijas, taip pat rengė sąmokslą.

Šaltiniai

Vikiteka