Apie Vikipediją
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 181 tūkstantis straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
Bendravimas per „WhatsApp“
WhatsApp – nemokamų tekstinių pranešimų ir pokalbių programėlė, skirta išmaniesiems telefonams. Veikia visuose „iPhone“, „Android“, „BlackBerry“, „Windows“ ir kituose telefonuose.
Sukurta kaip alternatyva trumposioms SMS žinutėms, palaiko įvairios medijos siuntimą ir gavimą: teksto, nuotraukų, vaizdo įrašų, dokumentų, taip pat ir balso skambučių. Balso ir vaizdo skambučiai naudoja telefono interneto ryšį vietoj įprasto mobiliojo ryšio. Žinutės ir skambučiai yra apsaugoti ištisiniu šifravimu (angl. end-to-end encryption). Vos tik ją instaliavus programėlė peržiūri telefone esančius kontaktų telefonų numerius ir parodo, kurie jų naudojasi „WhatsApp“.
Produkto „WhatsApp“ pavadinimas kilęs iš posakio what's up (liet. kaip sekasi).
2009 m. birželį „Apple“ pristatė naująją „iššokančio pranešimo“ technologiją. Tuo pat metu Jan Koum, vienas „WhatsApp“ įkūrėjų, pristatė atnaujinimą, kuris suteikė galimybę vartotojo „WhatsApp“ kontaktuose esančius asmenis automatiškai informuoti apie kiekvieną „statuso“ atnaujinimą ar pakeitimą. Po kiek laiko buvo patobulinta žinučių siuntimo technologija. Po šio atnaujinimo vartotojų skaičius šoktelėjo iki 250 000. Jan Koum pasiūlė savo bičiuliui, buvusiam „Yahoo!” darbuotojui Brian Acton prisijungti prie naujo projekto. Pastarasis sutiko, be to, jis įkalbėjo penkis draugus investuoti 250 tūkst. JAV dolerių į „WhatsApp“ mainais už bendrakūrėjų statusą. Taip 2009 m. atsirado korporacija „Whats App Inc.“
2009 m. gruodį programėlė buvo patobulinta – be trumpųjų žinučių, atsirado galimybė siųsti ir nuotraukas. Kompaniją pastebėjo rizikos kapitalo bendrovė „Sequoia Capital“, kuri investavo į projektą 7 mln. JAV dolerių, o 2013 m. pridėjo dar 50 mln. Programėlės vertė tuo metu išaugo iki 1,5 mlrd. JAV dolerių.
Daugiau…
|
Mėnesio šalys
Šio mėnesio regionas yra Vakarų Afrika. Labai prašome prisidėti prie straipsnių apie šį kraštą plėtojimo. Reikalingiausių straipsnių sąrašą rasite čia. Žymiau prisidėję naudotojai bus atitinkamai pagerbti.
Sahelio civilizacija – Afrikos Sahelio regione susikūrusi aukšta daugiatautė kultūra. Čia susiformavo daugybė valstybių, kurios visos buvo susietos prekybiniais santykiais tiek tarpusavyje, tiek su Viduržemio jūros pietinėmis pakrantėmis, su kuriomis jungė transsacharinės prekybos keliai.
Kolonizacijos metu XX a pradžioje šios civilizacijos teritorijos buvo drastiškai padalintos tarp atskirų valstybių. Dabar buvusias Sahelio civilizacijos teritorijas valdo šios valstybės: Mauritanija (pietinė dalis), Senegalas, Gvinėja (šiaurinė dalis), Malis (pietinė dalis), Burkina Faso, Nigeris (pietinė dalis), Nigerija (šiaurinė dalis), Čadas (pietinė dalis), Kamerūnas (šiauriausia teritorija), Sudanas (vidurinė dalis).
|
|
Rinktinė iliustracija
Savaitės iniciatyva
Dainų šventės, vykusios Kaune 1937 m., dalyviai žygiuoja miesto gatvėmis.
Dainų šventė – tradicinė dainų ir šokių šventė.
Dainų ir šokių šventės tradicijos ištakos – XIX a. vidurio Vakarų Europoje. Pirmoji dainų šventė surengta 1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuricho miesto aikštėje. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. Tai buvo pirmasis renginys, davęs pradžią masiškam mėgėjų chorų, muzikinių kolektyvų pasireiškimui. 1845 m. tokia pat šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge. Vokiečių dainų šventės pasižymėjo monumentalumu, didingumu, vykdavo ant didžiulių bažnyčių laiptų, aikštėse, vėliau – stadionuose. Pati didžiausia pasaulyje dainų šventė įvyko 1928 m. Austrijoje, Franco Šuberto 100-ųjų mirties metinių proga, kai į Vieną suvažiavo 200 tūkst. vokiečių chorų dainininkų iš įvairių pasaulio valstybių. Ilgainiui dainų švenčių tradicija Vakarų Europoje išblėso.
Į Baltijos šalis dainų švenčių tradicija atėjo per Baltijos vokiečius – pirmiausia į Estiją (1869 m., Tartu), Latviją (1873 m., Ryga), kiek vėliau – ir į Lietuvą (1924 m., Kaunas). Masiniai tautų susibūrimai per dainų ir šokių šventės renginius skatino tautų bendrumo ir vienybės jausmą, kūrė prielaidas ateityje Baltijos tautoms atsiskirti nuo Rusijos ir sukurti (o Lietuvai – atkurti) savarankiškas valstybes. Kelias į Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą dažnai vadinamas „dainuojančia revoliucija”.
Be tradicinių dainų ir šokių švenčių, Estija, Latvija ir Lietuva rengia bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus” ir tarptautinį folkloro festivalį „Baltica”.
2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.
Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuvoje dainų ir šokių šventės tradicija atsirado vėliau. Lietuvoje 50-čia metų ilgiau nei Estijoje ir Latvijoje tęsėsi baudžiava, panaikinta tik 1861 m. Po Lietuvoje ir Lenkijoje įvykusio 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia ėmėsi ypač žiaurių represijų: Lietuvoje uždrausta nacionalinė spauda lotynų rašmenimis, uždarytos visos katalikų parapijų mokyklos, kultūrinės draugijos, didelė dalis sukilėlių buvo nužudyta arba su visomis šeimomis ištremta į Sibirą.
Šios savaitės iniciatyva yra muzikos konkursai ir apdovanojimai.
Daugiau…
|
|