Arbata

Šis straipsnis apie gėrimą. Apie muzikos grupę skaitykite straipsnyje Arbata (muzikos grupė).

Arbatos puodelis

Žydintis arbatmedis

Arbata – gėrimas, ruošiamas iš džiovintų kininio arbatmedžio (Camellia sinensis), Camellia assamica arba jų hibridų lapų ir pumpurų, kelioms minutėms užpylus juos karštu vandeniu.

Arbata vadinami ir perdirbti bei išdžiovinti kininio arbatmedžio lapai – arbatžolės, taip pat bet koks vaisių ar žolelių gėrimas.

Arbatą galima gerti prieš miegą, tačiau ją plykyti reikia nemažiau 3 minučių, kitaip ji veiks stimuliuojančiai.

Arbatos pavadinimo kilmė

Kinų arbata
(Camellia sinensis)

Žodis arbata atsirado iš lenkų kalbos herbata, savo ruožtu kilusio iš lotyniško herba thea (vaistažolių arbata), savo sudėtyje irgi turinčio dėmenį „te“, aptariamą žemiau.

Kiniškas arbatą reiškiantis hieroglifas 茶 skirtingai tariamas kinų kalbos dialektuose. Pasaulyje išplito šie tarimo būdai: Te (POJ: tê), kilęs iš Minano dialekto Siameno (Amoy) uosto, Cha iš dialekto, naudojamo Guangdžou Kantono uoste, taip pat Honkonge ir Mandarinų dialekte šiaurės Kinijoje. Dar vienas tarimo būdas yra Zoo, naudojamas Wu dialektu Šanchajuje.

Iš varianto Te kildinami arbatos pavadinimai šalyse, kuriose kalbama armėniškai, daniškai, olandiškai (thee), angliškai (tea), suomiškai, estiškai (tee), prancūziškai (Thé), vokiškai (Tee), hebrajiškai (תה, te arba tei), vengriškai, islandiškai, indonezietiškai, itališkai (tè), latviškai (tēja), malajiškai, norvegiškai, singalietiškai, ispaniškai (té), švediškai (te), tamiliškai (thè), jidiš ir lotynų (thea) kalbomis.

Pavadinimai iš Cha arba Chai kilo šiose šalyse: albanų, arabų, bulgarų, bengalų, kroatų, čekų, graikų, hindi, japonų (茶, ちゃ, cha), korėjiečių, nepaliečių (chia), persų, portugalų (chá), rumunų, rusų (чай, chai), serbų, slovakų, slovėnų (čaj), suahilių, tagalogų, tajų, tibetiečių, turkų, malajų, ukraniečių, vietnamiečių(chà arba trà), kartais naudojamas Airijoje (Dubline) cha, Šiaurės Amerikoje chai naudojamas išskirtinai indiškai chai arba masala chai.

Pietų Amerika (ypač Andų šalys) – vienintelė vieta, kur arbatos pavadinimas nesusijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas Matė čia jau buvo vartojamas seniau nei atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose Pietų Amerikos vietose bet kuri arbata yra vadinama mate.

Arbatos istorija

Arbatos atsiradimo mitai

Arbatos gėrimo ceremonija

Pasakojama, kad Gautama Buda atrado arbatą, kai, jam medituojant sode, krentantis lapas nusileido į jo puodelį. Šaltiniuose taip pat minimas Bodhidharma, kuris, kad neužmigtų medituodamas, nusipjovė savo akių vokus: ten, kur jie nukrito, užaugo pirmieji arbatos krūmeliai.

Pasakojama, kad keliaujant legendiniam Kinijos imperatoriui ir kinų medicinos kūrėjui Šenongui, keli laukinio arbatos krūmo lapeliai įkrito į jo karštą vandenį, iš smalsumo jis paragavo gėrimo. Buvo pastebėta, kad arbatos lapai padeda stiprinti, harmonizuoti organizmą. Todėl arbata laikoma viena pirmųjų kinų medicinos priemonių.

Arbatos kilmė ir paplitimas

Laukiniai arbatos krūmai augo pietryčių Azijoje, todėl arbata kildinama iš pietryčių Azijos. Dauguma istorikų teigia, kad arbatos gimtinė yra Kinija, nes ten ji pradėta vartoti nuo 1000 metų pr. m. e. iki III m.e. amžiaus. Arbata, ruošiama iš šviežių arbatžolių, buvo vartojama kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas.

Arbata kaip užpilas, geriamas malonumui, atsirado Tangų dinastijos arba ankstesniais laikais. Tangų dinastijos rašytojas Lu Ju (陆羽) parašė pirmąjį arbatai skirtą traktatą Cha Jing (茶经).

Japonijoje arbata auginama nuo IX a. Auginimo ir paruošimo būdai buvo perimti iš kinų, tačiau vėliau japonai arbatos kultūra kai kuriose srityse kinus net pralenkė.

Kadangi venecijietis keliautojas Markas Polas pamiršo paminėti arbatą savo kelionės užrašuose, yra spėjama, kad pirmieji europiečiai, susidūrę su arbata, buvo arba jėzuitai, gyvenę Pekine ir lankęsi paskutinių Mingų imperatorių rūmuose, arba portugalų tyrinėtojai, kurie lankėsi Japonijoje 1560 m.
Rusijoje arbata atsirado 1618 m., kai Mingų imperatorius jos padovanojo carui Aleksandrui.
Greitai arbata atsirado Europoje ir labai išpopuliarėjo prancūzų bei nyderlandų turtingųjų sluoksniuose. Anglijoje arbata pradėta vartoti apie 1650 m. ir manoma, kad pradininkė buvo Portugalijos princesė ir karaliaus Čarlzo Antrojo žmona Katerina Braganzietė.

Šalys – arbatos gamintojos

Iki XIX a. Kinija buvo vienintelė arbatos eksportuotoja pasaulyje. Didelė arbatos paklausa Britanijoje sukėlė milžinišką prekybos deficitą su Kinija. Britai įkūrė savo arbatos plantacijas kolonijinėje Indijoje. Prekybos deficitą bandė subalansuoti pardavinėdami kinams opiumą, dėl ko 1842 metais prasidėjo pirmasis opiumo karas. Po to didelės arbatos plantacijos atsirado kitose europiečių kolonijose – Indonezijoje, Kenijoje, o dar vėliau Bangladeše, Tarybų Sąjungoje, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje, nors čia užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Arbatos tiekėjos

Globalinės arbatos produkcijos kiekis procentais 2007 m.

Dabar arbatžolės auginamos Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Korėjos respublikoje, Šri Lankoje, Taivane, Japonijoje, Indonezijoje, Nepale, Australijoje, Argentinoje ir Kenijoje.

Arbatos augintojai iš Korėjos, Japonijos, Taivano ir Kinijos dažniausiai gauna didesnes pajamas, negu „juodąją arbatą“ gaminančios šalys.

Gamyba tonomis. 2006–2007 m. duomenys Duomenys iš (FAO) FAO duomenų bazės, paskutinį kartą tikrinta 2009 m. lapkričio 30 d.
Valstybė	2006	2007
Kinija	1 047 345	1 183 502
Indija	928 000	949 220
Kenija	310 580	369 600
Šri Lanka	310 800	305 220
Turkija	201 866	206 160
Vietnamas	151 000	164 000
Indonezija	146 858	150 224
Japonija	91 800	94 100
Argentina	72 129	72 000
Iranas	59 180	60 000
Bangladešas	58 000	58 500
Malavis	45 009	46 000
Uganda	34 334	35 000
Kitos valstybės	189 551	193 782
Iš viso	3 646 452	3 887 308

• 

  Arbatos plantacija
  Malaizija

• 

  Arbatos plantacija
  (Rusija, XX a.)

• 

  Arbatos plantacija
  Šri Lanka

Maisto chemija

Arbatos krūmas. Tangų dinastijos laikotarpis 618–907
arbatos „aukso amžius“

Arbatžolėse yra alkaloidų (kofeino daugiausia – 2–4,4 %), angliavandenių, baltymų, fermentų, mineralinių medžiagų, organinių rūgščių, rauginių medžiagų, daug vitaminų: A, C, B1, B2, PP, P.

Fermentacija ir arbatos ruošimas

Kininio arbatmedžio, nuolat žaliuojančio krūmo, lapai greitai nuvysta ir oksiduojasi, jei nuskynus jie tuoj pat nesudžiovinami. Lapuose esantis cukrus virsta krakmolu, o chlorofilas skyla ir sudaro taninus. Todėl būtina juos iš karto pradėti džiovinti.

Kitas apdorojimo žingsnis – oksidacijos proceso sustabdymas – atliekamas kaitinant nusausintus lapus. Esant netinkamai drėgmei ir temperatūrai ant arbatlapių atsiranda pelėsis, kuris sukelia fermentaciją ir išskiria nuodingas medžiagas. Tuomet arbatą reikia sunaikinti.

Klasifikacija

Pagal arbatmedžių rūšį ir kilmę

• Kininio arbatmedžio (Camellia sinensis) arbata:
  • Kinijos – Junanis, Ulongas ir kt.
  • Japonijos – Senča, Formozos
  • Indonezijos
  • Vietnamo ir kt.

• Camellia assamica arbata:
  • Indijos – Asamo, Dardžilingo ir kt.
  • Kenijos
  • Ugandos ir kt.

• Camellia sinensis ir Camellia assamica hibrido arbata:
  • Azerbaidžano
  • Ceilono
  • Gruzijos
  • Krasnodaro
  • Turkijos

Pagal lapų brandumą

Arbatos derlius yra renkamas ištisus metus – nuo ankstyvo pavasario, kai lapeliai tik pradeda kaltis, iki rudens. Pagal tai ir išskiriamos šios arbatų rūšys:

• Nefritinė rasa (玉露) – patys jauniausi lapeliai, surinkti dar negavę šviesos. Juos renkant plantacijos uždengiamos juoda medžiaga.
  • Kinijoje iš jų gaminama Baltoji arbata
  • Japonijoje – garsioji Maččia (抹茶), naudojama arbatos ceremonijoje.
• Naujoji arbata (新茶) – jauni, vos prasiskleidę arbatos lapeliai, gavę šiek tiek šviesos, ir jau turintys chlorofilo. Užplikytas gėrimas būna šiek tiek gelsvas.
• Vidutinės brandos arbata (煎茶) – jos surenkama daugiausia ir yra populiariausia.
  • Japonijoje – Sencha. Japonų kalboje šis žodis būtent ir reiškia šią arbatos rūšį.
• Budinčioji arbata (番茶) – vėlyvasis derlius. Renkami ne tik lapeliai, bet ir šakelės. Ši arbata užplikyta tampa rusva.
  • Japonijoje iš jos gaminama spraginta arbata Hojicha.

Pagal lapų fermentaciją

Arbatos lapas po ir iki apdorojimo

Pagal lapų fermentacijos (oksidacijos) laipsnį ir laiką skiriamos 5 arbatos grupės:

Baltoji arbata (白茶)

Skinami pumpurėliai su dviem pirmaisiais lapeliais, padengtais švelniu pūkeliu. Pumpurai uždengiami nuo saulės šviesos, kad nesiformuotų chlorofilas. Ši arbata gaminama mažais kiekiais, todėl yra brangesnė už kitas arbatas.

Atsiradus baltajai arbatai maišeliuose, ji tapo labiau žinoma Vakarų šalyse.

Žalioji arbata (绿茶)

Žalioji arbata

Oksidacijos procesas sustabdomas po minimalaus laiko. Ryte skinti lapeliai nevytinami, o oksidacija stabdoma kaitinant: naudojant garus (tradicinis japoniškas metodas) arba sausai kepinant karštose keptuvėse (tradicinis kiniškas metodas). Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai.

Arbatos lapai paliekami džiūti pavieniui arba suvynioti į mažus kamuoliukus, jeigu gaminama Parako arbata. Pastarasis procesas užima daug laiko ir dažniausiai taikomas tik aukštesnės kokybės Pekoe arbatoms. Arbata dažniausiai apdorojama praėjus 1–2 dienoms po derliaus nuėmimo.

Iki XVII a. buvo gaminama tik tokia (žalioji) arbata.

Ulongas (烏龍茶)

Oksidacija sustabdoma stadijoje, esančioje maždaug tarp žaliosios ir juodosios arbatos. Procesas užtrunka 2-3 dienas.

Juodoji arbata (紅茶)

Ši arbata dažniausiai yra vartojama vakarų šalyse. Išvertus iš kinų kalbos – Raudonoji arbata. Kinijoje Juodąja arbata (黑茶) vadinama tokia, kuri praeina komposto procesą, kaip subrendusi Pu-erh. „Juodoji arbata“ gali būti naudojama populiarėjančiam pietų Afrikos augalo Rooibos arbatai.

Arbatlapiai visiškai oksiduojami ir šis procesas užtrunka 2–4 savaites. „Juodoji arbata“ toliau klasifikuojama į „tradicinę“ ir, pagal 1932 m. išrastą naują gamybos metodą, „CTC“ („Crush, Tear, Curl“), išvertus iš anglų kalbos, tai reiškia Susmulkink, Suplėšyk, Suvyniok.

Nemaišytos „Juodosios arbatos“ identifikuojamos pagal jų kilmę, metus, derlių (pirmas, antras arba rudens), toliau rūšiuojamos pagal poprodukcinę lapų kokybę Oranžinių Pekoe sistemoje.

Pu-erh (普洱茶/黑茶)

Egzistuoja dvi Pu-erh arbatų formos: žalioji (青饼) ir subrendusi (熟饼). Subrendusi „Pu-erh“ gaminama iš žaliosios „Pu-erh“ arbatos lapų, kurie praeina antrąjį oksidacijos laipsnį. Šis procesas panašus į komposto ruošimą, labai atidžiai sekant drėgmės ir temperatūros pokyčius. Arbata dažniausiai suspaudžiama į plytelių ar diskų formas.

Jei daugumą arbatų rekomenduojama suvartoti per pirmus metus po pagaminimo, „Pu-erh“, dėl skonio ir kvapo pagerinimo, gali būti laikoma kelerius metus. Kinijoje, Junanio provincijoje, terminu „Pu-erh“ vadinama subrendusi arbatos forma. Dažnai arbata yra ilgą laiką mirkoma ar net verdama (tibetiečiai verda ją per naktį). Kinijoje Pu-erh laikoma medicinine arbata.

Geltonoji arbata (黃茶)

Šis terminas naudojamas aukštos kokybės arbatoms, pateikiamoms imperatoriškajame dvare Japonijoje arba specialiu būdu apdorotai arbatai, panašiai į žaliąją, tik naudojant lėtesnį džiovinimo procesą.

• 

  Vyniota parako arbata

• 

  Tipiška parako arbata

• 

  Lipton Finest Earl Grey arbata

Pagal arbatų maišymą

Arbatos svėrimo punktas šiaurės Batumyje, prieš 1915

Beveik visos arbatos sufasuotos pakeliuose ir dauguma kitų yra maišytos. Maišomos arbatos plantacijoje arba iš įvairių vietų atvežtos arbatos. Maišymo tikslas – stabilus skirtingų metų derliaus skonis, aukštesnės kainos.

Pastaruoju metu, tobulėjant sauso džiovinimo technikai, ištraukimo metodams ir dėl paprastesnio pagaminimo, vis dažniau vartojamos miltelių ar kondensuotos arbatos.

• Pusryčių arbata (Breakfast tea) – panašios arbatos: angliška, airiška, škotiška. Maišomos įvairios stiprios juodosios arbatos. Su „pusryčių arbata“ tinka gerti ir pieną.
• Popietės arbata – šios arbatos mišiniai yra lengvesni.

Abu minėti mišiniai yra populiarūs Britų salose.

• Jazminų arbata – oksidacijos metu su arbata maišomi jazminai, kartais kaip papuošimą paliekant jų žiedlapių. Kinijoje daugelis kvapniųjų gėlių (rožės ir kt.) naudojamos arbatos skoniui ir kvapui pagerinti.
• Earl Grey tea – dažniausiai „juodųjų arbatų“ mišinys citrinos ar bergamotės kvapu.
• Prieskoninė arbata – Indijoje ir pietų bei vidurio Azijoje į arbatas dedami įvairūs prieskoniai: imbieras, kardamonas, cinamonas, juodieji pipirai, gvazdikėliai, laurų lapai, muskatas.
• Touareg arbata – stipri „žalioji arbata“ gaminama su „nana“ mėta. Ruošiama šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų dykumose.
• Jagertee – arbata su romu.
• Gen Mai Cha (Genmaicha) – japoniška arbata su keptais ryžiais. Ją mėgsta makrobiotinės dietos šalininkai.
• Lapsang souchong (正山小种 or 烟小种) – kilusi iš U-ji kalnų Fudziano provincijoje, Kinijoje. Lapsang souchong „juodoji arbata“, džiovinama degančia pušimi, dėl ko atsiranda stiprus degėsių skonis.

Neįprasti arbatos paruošimo būdai

Yra daug neįprastų arbatos paruošimo būdų:

• Chong Cha (虫茶) – pažodžiui reiškia kirmėlių arbata. Ši arbata gaminama iš pumpurų sėklų. Kinų medicinoje ji vartojama kovojant su vasaros karščiu, taip pat gydant gripą.
• Kukicha (茎茶) – žiemos arbata. Ji gaminama iš šakelių ir nukritusių senų lapų, džiovinant juos virš ugnies. Japonijoje vartojama makrobiotinei dietai ir laikoma gydomąja arbata.

Arbatos ruošimas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – ne receptų knyga Jei galite, sutvarkykite.

Tradicinis arbatos indas Japonijoje. Tohoku regionas

Japoniškas arbatos indas

Arbatos skonis, spalva ir aromatas priklauso nuo arbatos lapų fermentacijos laipsnio ir augalo paruošimo. Kad arbata butų šviežia ir aromatinga, ją reikia užplikyti pagal tam tikras taisykles.

Arbata užplikoma nedideliame, specialiame geriausiai porceliano ar fajanso arbatinuke. Jame negalima virti jokių kitų gėrimų. Vandenį geriausia vartoti minkštą, filtruotą, jis kaitinamas iki užvirimo, ilgai virinti negalima. Patalpa, kur ji verdama ir serviruojama, turi būti šilta. Nepatariama nešioti užplikytos arbatos iš vienos patalpos į kitą. Mažą arbatinuką reikia kuo labiau įkaitinti, į jį įpilama verdančio vandens, palaikoma, kol įkais ir išpilama.

Kartu su arbatžolėmis į arbatinuką galima įdėti gabaliuką cukraus – arbata bus žymiai stipresnė. Užplikytų arbatžolių nereikia statyti ant karštos viryklės – nors tada arbatžolių nuoviras bus stipresnis, bet arbatos skonis ir aromatas beveik visai išnyks.

Yra daug skirtingų arbatos ruošimo būdų. Geriausiai arbata paruošiama, laisvus lapus pilant tiesiai į indą arba arbatos filtrą, tačiau tinkama yra ir iš arbatos maišelių. Kai kurie žmonės arbatą užpila tiesiai puodelyje.

Kinijoje arbata skirstoma į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį užpylimus. Pirmasis užpylimas, kad arbata būtų išplauta, iškart išpilamas. Geriama kitų užpylimų arbata, pradedant antruoju. Geriausiais užpylimais laikomi nuo trečiojo iki penktojo, nors įvairios arbatos atsiskleidžia skirtingai ir gali reikalauti dar daugiau užpylimų.

Arbatą galima pagardinti prieskoniais, vaisiais, pienu, medumi ir kitais priedais.

Juodoji arbata

Juodoji arbata ruošiama: į sausą arbatinuką įberiama arbatžolių ir laikoma 2–3 minutes kol įkais. Arbatinukas laikomas ant viryklės arba virš garų, neleidžiant atvėsti. Paskui užpilama verdančio vandens, kad jis būtų 1 cm virš arbatžolių ir laikoma šiltai 2–3 minutes, tada įpilama kiek vandens ir leidžiama arbatai nusistoti (1–2 min.). Visas procesas, pradedant nuo to momento, kai arbatžolės pirmą kartą užplikomos verdančiu vandeniu, turi trukti 3,5–4 minutes.

Arbatžolės neturi būti laikomos ilgiau nei 2 metus nuo pagaminimo. Vanduo kaitinamas iki virimo temperatūros (100 °C), išskyrus labai delikačias Dardžilingo arbatas, kurioms rekomenduotina kiek mažesnė temperatūra. Tai žymiai pakeičia arbatos skonį.

Didžiausia klaida gaminant juodąją arbatą – per žema temperatūra. Kylant aukštyn į kalnus, vandens virimo temperatūra krenta, dėl to labai sudėtinga paruošti juodąją arbatą kalnuose.

Arbata pritraukia mažiau nei per 30 sekundžių, bet ne daugiau kaip per 5 minutes, nes ilgiau palaikius, išsiskiria daug taninų ir arbata apkarsta. Stimuliuojantis arbatos poveikis atsiranda laikant 3 minutes, o raminantis – 5 minutes.

Žalioji arbata

Žalioji arbata ruošiama ilgiau nei juodoji. Verdančiu vandeniu užpilama 3–4 kartus taip, kad užplikymo procesas truktų 8–10 minučių. Vandens temperatūra žaliajai arbatai – 80–85 °C. Kuo aukštesnė lapų kokybė, tuo žemesnė turi būti temperatūra. Kad arbata iškart neatšaltų, indas, kuriame ji yra pritraukiama, taip pat turi būti pašildytas.

Ulongo arbata

Vandens temperatūra – 90–100 °C. Kad arbata iškart neatšaltų, indas turi būti pašildytas. Šiai arbatai idealūs yra Jiksing molio indai. Geriausi rezultatai pasiekiami, naudojant šaltinio vandenį, nes jame esančios mineralinės medžiagos suteikia arbatai savito skonio.

Delikačiosios arbatos

Aukštos kokybės delikačiosios arbatos – žaliosios ulongo ar dardžilingo arbatos. Jos yra kaitinamos trumpesnį laiką, kartais net mažiau nei 30 sekundžių. Pritraukimo metu, siekiant lapus atskirti nuo vandens, yra naudojamas arbatos koštuvas.

Žolelių arbata

Mėtų arbata

Tai yra nemaža grupė žolelių ir vaisinių arbatų. Anglų kalboje joms įvardinti vartojamas atskiras žodis tisane, kilęs iš graikiško πτισάνη ptisanē. Vietoj arbatžolių arbatai gaminti naudojamos įvairios žolelės, sėklos, šaknys, žievė, grūdai.

Pačios žinomiausios yra:

• Rooibos – raudonoji arbata. Kilusi Pietų Afrikos Respublikoje
• Matė – iš paragvajinio bugienio gaminama arbata. Kilusi Pietų Amerikoje.

Šios arbatos mėgstamos ir tose šalyse, kur auginami arbatmedžiai ir yra tvirtos „tikrosios“ arbatos tradicijos: Indijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Jos gali pakeisti arbatas tada, kai nepageidaujamas tonizuojantis teino poveikis.

Europos tradicijos

Čia vartojamos įvairios žolelių ir vaisinės arbatos.

Tolimųjų Rytų tradicijos

Tolimuosiuose Rytuose, ypač korėjiečių virtuvėje, tokios arbatos dažniausiai gaminamos iš spragintų grūdų. Galimi įvairūs variantai:

• Iš miežių: (jap. mugicha, kor. 보리차 boricha) – geriama karšta arba šalta. Šalta miežių arbata labai tinka karštomis vasaros dienomis
• Iš kukurūzų: (kor. 옥수수차 oksusucha) – pasižymi švelniu saldumu
• Iš ryžių: (kor. 숭늉 sungnyung) – skiriasi nuo japoniškos genmaicha, nes pastaroji sudėtyje turi žaliosios arbatos, o ryžiai naudojami tik kaip priedas
• Iš miglinių šeimos augalo Coix lacryma-jobi: (kor. 율무차 yulmucha, jap. 鳩麦茶 hatomugicha)
• Iš grikių: (jap. 蕎麦 sobacha)

Arbatos gaminamos iš kitų augalų. Tokios arbatos dažniausiai geriamos saldintos ir vadinamos 甜茶. Žinomiausios iš jų:

• Iš chrizantemų: (kin. 菊花茶 júhuāchá) – naudojama ir kaip vaistas nuo peršalimo
• Iš hortenzijų porūšio: (jap. 甘茶 amacha) – tradiciškai geriama per Budos gimtadienį
• Iš ženšenio: (kor. 인삼차 insamcha) – tradicinė korėjiečių arbata
• Iš kvapiosios citrinos: (kor. 유자차 yujacha)
• Iš imbiero: (kor. sengamcha) – dažniausiai geriama su medumi
• Iš medaus: (kor. bolkulcha)

Vartojimas

Serviravimas

Arbata su pienu

Arbata su citrina

Arbatos pritraukimui labiausiai tinka ir yra geriausiai žinomi neglazūruotos keramikos Jiksing indai, nes jie gaminami iš aukštos kokybės molio. Geriama dažniausiai iš porcelianinių indų, nes pastarieji geriau išlaiko karštį. Anksčiau arbata buvo labai reta ir brangi, dėl to didesni jai skirti puodeliai atsirado tik po XIX amžiaus, arbatai masiškai paplitus ir atpigus.

Nerekomenduojama maišyti arbatos, kol ji yra pritraukiama, taip pat spausti paskutinių lašų iš arbatos maišelių, nes stiprumui tai įtakos nedaro: taip ištraukiama tanino rūgštis, kuri gali sugadinti arbatos skonį.

Arbatos priedai

Arbata paprastai geriama su cukrumi, medumi, citrina džemu ar uogiene, mėgstama su pienu, romu. Pienas, kaip manoma, neutralizuoja taninus ir mažina rūgštingumą. Nerekomenduotina arbata su grietinėle, nes ši užgožia arbatos skonį, nebent tai būtų labai stiprios rūšys (pvz., „Rytų Fryzija“).

Arbata dėl savo neutralaus malonaus skonio tinka prie daugelio sumuštinių. Cukrus ištirpinamas karštoje, norimo stiprumo arbatoje, kiti produktai dedami vėliau. Šalti arbatos gėrimai geriausiai tinka prie neašrių ar saldžių sumuštinių.

Šalta arbata su ledu

• Šalta arbata su apelsinų sirupu ir pienu
  • arbata 1 stiklinė
  • apelsinų sirupas 1–2 valgomieji šaukštai
  • pienas 2 valgomieji šaukštai
    produktai sumaišomi, įdedama ledo gabalėlių.

• Šalta arbata su kiaušiniu
  • arbata 1 stiklinė
  • aviečių sirupas 2 valgomieji šaukštai
  • kiaušinio trynys 1 vnt.
    trynys ištrinamas su sirupu, įpilama arbatos ir sumaišoma. Galima išplakti mikseriu.

Arbatos maišeliai

Arbatos maišeliai

Arbatos lapai yra pakuojami į mažus, dažniausiai popierinius, maišelius. Tai populiarus šiuolaikiniame pasaulyje naudojamas būdas, nes jis yra paprastas ir patogus.

2008 m. arbatos maišeliui sukako 100 metų. 1908 m. JAV prekybininkas Thomas Sullivanas norėdamas sumažinti išlaidas, ėmė dėti arbatžoles žiupsneliais į mažus šilko maišelius ir siuntė savo klientams kaip pavyzdžius. Klientai, nesuprasdami prekiautojo gudrybės, dėjo maišelius į karštą vandenį. Taip atsitiktinai atsirado naujas arbatos užplikinimo būdas.

Masinė arbatos maišelių gamyba pradėta tik 1953 m. Pradžioje šilkinius pakeitė marlės maišeliais, vėliau pradėta fasuoti į popierinius. Šiuolaikiniame arbatos maišelyje vidutiniškai būna apie 3 gramus arbatžolių.

Neseniai atsirado unikalūs į šilką panašios medžiagos maišeliai 'crystal tea bags', skirtumas nuo tradicinio tuo, kad į juos pakuojama biri, plikoma arbata. Tik tokiuose maišeliuose birios plikomos arbatos lapeliai turi erdvės išsiskleisti kaip ir arbatinuke.

Pasak britų dienraščio „The Telegraph“ paskaičiuota, kad vien tik JAV kasdien sunaudojama maždaug 130 mln. arbatos maišelių.

Arbatos maišeliuose aromatą blogina tai, kad sausa arbata sąveikoje su oru gana greitai praranda aromatą, o daugumoje maišelių arbatlapiai yra susmulkinti ir didelis lapų paviršius sudaro sąlygas jiems greičiau išsikvėpti. Taip pat teigiama, kad lapų smulkinimas ištraukia aromatingus eterinius aliejus, o į maišelius pakliuvusios dulkės ir jų gamybai naudojamas popierius sugadina arbatos skonį.

Laisva arbata

Laisva arbata

Laisvos arbatos lapai yra supakuoti laisvi metalinėje dėžutėje arba kitokiame inde. Arbatžolių kiekį į puodelį įsideda pats žmogus pagal poreikį gauti silpnesnę ar stipresnę arbatą. Kad netrukdytų arbatoje plaukiojantys lapai, naudojami koštuvėliai, arbatos spaustukai, filtruojantys puodeliai. Tradicinis ir efektyvus yra trijų dalių arbatos puodelis vadinamas gaivanu. Dangtelis gali būti nukeltas, kad lapai pasiliktų kol geriama arbata.

Laisva arbata yra didesniais ar net pilnais lapai, dėl to sąveika su oru mažesnė ir taip mažiau praranda aromato. Gera laisvų lapų arbata dažniausiai būna vakuumizuota, o tai padeda išlaikyti kvapnų aromatą.

Arbatos kortelės

Jungtinėje Karalystėje nuo 1940 iki 1980 metų įvairios arbatos buvo parduodamos paketuose kartu su arbatos kortelėmis, kurios buvo skiriamos vaikų kolekcijoms, iliustruotos ir tokio pat dydžio kaip cigarečių kortelės. Žinomiausios buvo „Typhoo arbata“ ir „Brooke Bond“ PG Tips, kurie sukūrė kortelių albumus kolekcininkams. Korteles iliustruodavo net ir kai kurie pripažinti dailininkai, tokie kaip Charles Tunnicliffe. Kolekcininkai vertina daugumą iš šių kortelių kolekcijų.

Vaistinės savybės

Išgėrę arbatos žmonės tampa žvalesni ir darbingesni.^{[reikalingas šaltinis]} Medikai sako, kad arbatoje esančios naudingos medžiagos stiprina kraujagysles, mažina arterinį spaudimą, padeda gydyti skorbutą, tymus, kokliušą, podagrą, ūminį reumatą. Patariama pasinaudoti ir kitomis arbatos savybėmis. Nuo pykinimo autobuse arba lėktuve, patartina pakramtyti sausos žaliosios arbatos miltelių, kurie taip pat gydo nudegimus. Stiprus žaliosios arbatos užpilas pasižymi baktericidinėmis savybėmis ir padeda gydyti skrandžio, dvylikapirštės žarnos opas, negyjančias odos žaizdas, uždegimus.

Taip pat skaitykite

• Arbatos kultūra
• Ledinė arbata
• Matė
• Miežių arbata
• Arbatos gėrimo ceremonija

Nuorodos

Vikiteka Vikicitatos

• Ką žinote apie arbatą?, Mantė Sabaliauskaitė, Verslo žurnalas „bzn start“, 2012 m. balandžio 1 d.
• Japoniška žalioji arbata apie žalią japonišką arbatą. Istorija, rūšinė žalia arbata, naudingas poveikis sveikatai ir t. t.
• Russian Tea How to rusiškas arbatos ruošimo metodas, susijusi kultūra ir įrankiai (ypač samovarą)
• British Standard 6008:1980 (aka ISO 3103:1980) Arbatos skysčių ruošimo metodai jutimo testams.
• George Orwell: A Nice Cup of Tea George Orwell esė, aprašanti jo arbatos ruošimo metodą.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.