Egiptas

Egipto Arabų Respublika (Egiptas, arab. جمهوريّة مصر العربية) yra valstybė Šiaurės Afrikoje ir Azijos Sinajaus pusiasalyje. Šalis yra tarp Viduržemio jūros šiaurėje, Gazos ruožo, Izraelio šiaurės rytuose, Akabos įlankos rytuose, Raudonosios jūros rytuose ir pietuose, Sudano pietuose ir Libijos vakaruose. 88 mln. gyventojų turintis Egiptas yra didžiausia pagal gyventojus Šiaurės Afrikos ir arabų pasaulio šalis, taip pat Afrikoje tai trečia, o pasaulyje – penkiolikta pagal gyventojų skaičių šalis. Didžioji dalis gyventojų gyvena palei Nilo upę, maždaug 40 000 kv.km teritorijoje, kuri yra tinkama žemdirbystei. Egiptui priklausantys dideli Sacharos plotai yra menkai apgyvendinti. Apie pusė egiptiečių gyvena miestuose, kurių didžiausi yra Kairas ir Aleksandrija.

Egiptas turi turtingą istoriją, senovėje čia gyvavo Senovės Egipto civilizacija, kuri turėjo raštą, organizuotą religiją, centralizuotą valdymą. Garsiausią šios civilizacijos paveldą sudaro Gizos nekropolis su Didžiuoju sfinksu, taip pat Memfio, Tėbų, Karnako griuvėsiai, Karalių slėnis.

Turinys

1 Istorija
- 1.1 Senovės Egiptas
- 1.2 Islamiškasis Egiptas
2 Politinė sistema
3 Administracinis suskirstymas
4 Geografija
- 4.1 Klimatas
- 4.2 Flora ir fauna
5 Ekonomika
6 Gyventojai
- 6.1 Religija
- 6.2 Svarbiausi miestai
7 Kultūra
8 Kita informacija
9 Šaltiniai
10 Nuorodos

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės Egiptas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Senovės Egipto istorija.

Arabiškas Egipto pavadinimas Mişr yra semitiškos kilmės ir reiškia „šalis“ arba „valstybė“. Senovės egiptiečiai savo šalį vadino „Msr“ (žemė, šalis) arba „Kemet“ (juodas). Graikiškasis pavadinimas Aigyptos kilo iš Memfio pavadinimo senovės egiptiečių kalba Chet Ka Pta – „Pta sielos rūmai“.

Sakaros piramidė

Nilo slėnyje dabartinio Egipto teritorijoje suklestėjo viena seniausių ir didžiausių senojo pasaulio civilizacijų. Jos atsiradimo priežastimi buvo pastovūs kasmetiniai Nilo potvyniai, sudrėkinantys dykumas ir patręšiantys jas derlingu dumblu tūkstančius metų. Vieninga Egipto valstybė konsolidavosi apie 3200 m. pr. m. e., kuomet kelis valstybinius junginius suvienijo Narmeras. Tolesnė Egipto istorija skirstoma į dinastijas (jų priskaičiuojama 30) ir karalystes, kurias tarpusavyje atskiria suiručių periodai. Senosios karalystės laikotarpiu (2650–2175 m. pr. m. e.) įsitvirtino faraonų kultas, suklestėjo kultūra, buvo statomos piramidės. Po to prasidėjo suirutės laikotarpis, kuomet įsigalėjo lokalios dinastijos, tarp kurių stipriausios buvo Tėbuose (XI–XII dinastijos) ir Herakleopolyje (IX–X dinastijos). Vidurinės karalystės laikotarpiu vėl atkurta faraonų valdžia, suklestėjo literatūra.

Vėliau į šalies šiaurę įsiveržė klajokliai semitai hiksai, pradėję antrąjį suirutės laikotarpį. Jo metu XIV–XVI dinastijos viešpatavo Avaryje, Tėbuose ir Memfyje. Galiausiai, Naujosios Egipto karalystės (1580–1080 m. pr. m. e.) metais Egiptas pasiekė anksčiau neregėtos karinės galybės. Valdant didiesiems faraonams, jo armijos veržėsi į pietus (Kušą) ir šiaurę (Kanaaną ir Siriją), sukurdama didelę imperiją.

Paskutinė egiptietiškos kilmės dinastija žlugo XI a. pr. m. e. Nuo to laiko, pradedant XXI dinastija, Egipto reikaluose vis labiau įsigalėjo svetimšaliai valdovai. Iki 715 m. pr m. e. Egiptas buvo susiskaldęs ir jo dalį valdė berberai libiai. Vėliau šalyje įsigalėjo pietinis kaimynas nubų Kušas. Po trumpo savarankiškumo laikotarpio 525 m. pr. m. e. Egiptą užvaldė Achemenidų imperija. 332 m. pr. m. e. jį nukariavo Aleksandras Makedonietis, o 306 m. pr. m. e. čia ėmė viešpatauti graikai Ptolemėjai, paskutinioji dinastija. Egiptas buvo sparčiai helenizuojamas, sustiprėjo ir ėmė valdyti Siriją, Kanaaną.

30 m. pr. m. e. Egiptą nukariavo Romos respublika, ir jis paverstas Romos imperijos provincija. Tęsėsi krašto helenizacija, o vėliau – kristianizacija. Tuo metu iš senovės egiptiečių kalbos išsikristalizavo koptų kalba, krikščionys koptai sudarė pagrindinę šalies gyventojų dalį. Romos imperijai suskilus, Egipto provincija perėjo Rytų Romos imperijai, kuri ją valdė iki pat VII a.

Islamiškasis Egiptas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Egipto istorija.

Al Azharo universiteto mečetė

642 m. arabų Rašidunų kalifatas nukariavo Egipto provinciją iš Bizantijos ir čia paskyrė savo vietininką. Kalifato Egipto provinciją vėliau paveldėjo Omejadų kalifatas, o 750 m. – Abasidų kalifatas. Kalifato sudėtyje vietos krikščionys koptai buvo sparčiai islamizuojami ir arabizuojami. Arabų kalba įsitvirtino kaip pagrindinė provincijos kalba ir išstūmė vietinę koptų kalbą (ji šiuo metu vartojama tik liturginiams raštams). Islamas tapo pagrindine provincijos religija, nors nemažą dalį sudarė ir krikščionys (šiuo metu jie sudaro apie 10 proc. Egipto gyventojų).

Kadangi Abasidų imperija IX a. gana greitai byrėjo vis labiau įsigalint vietos provincijų emyrų dinastijoms, ši tendencija pasiekė ir Egipto provinciją. 868–905 m. čia valdė Egipto emyrai Tulunidai, tik nominaliai pripažinę Abasidų valdžią, ir viešpatavę taip pat ir Palestinoje bei Sirijoje. Kurį laiką Abasidų armija sugrąžino tiesioginę kontrolę šalyje, tačiau jau 935 m. Egipto provincijoje įsigalėjo Ikšididų dinastija iš Sogdo. Ikšididai valdė iki 969 m., didžiausios ekspansijos laikotarpiu trumpai kontroliuodami ir Palestiną, Sirija, Hidžazą, Tripolitaniją.

Tuo pat metu į vakarus nuo Ikšididų Egipto stiprėjo galinga šiitų Fatimidų imperija su centru dabartiniame Tunise. Ketvirtasis Fatimidų kalifas 969 m. nukariavo Egiptą, ir netrukus perkėlė į Nilo slėnį savo sostinę ir politinį valstybės centrą. Fatimidai paveldėjo Ikšididų teritorijas Sirijoje ir Arabijoje ir tapo galingiausia musulmonų imperija. Tačiau XI a. jie susidūrė su krikščionių ekspansija: šie siekė kontroliuoti Levantą, ir sukūrė čia savo valstybėles. Kovos su krikščionimis, taip pat su šiauriniais kaimynais musulmonais Zengidais nusilpnino Fatimidų kalifatą, kas lėmė kurdiškos sunitų dinastijos Ajubidų atėjimą į valdžią 1171 m. Dar po šimto metų, 1260 m., Egipte įsigalėjo tiurkų mameliukų kilmės Bahrių dinastija: susikūrė Mameliukų sultonatas.

1517 m. nusilpusį Mameliukų sultonatą nukariavo Osmanų imperija, kuri Egipte įkūrė savo provinciją. Osmanai paliko senosios Egipto aristokratijos valdžią, ir mameliukai toliau užėmė svarbiausius postus. Turkijos vietininkas (valis) turėjo skaitytis su jais. Osmanų imperijos nusilpimo laikais Egipte ne kartą kilo sukilimai, maištai, kovos su dykumų klajokliais beduinais. 1798 m., tam kad padėtų Osmanams tvarkytis su mameliukais, į Egiptą buvo įvesta Napoleono armija. Tačiau jau po trejų metų prancūzus išvijo jungtinės Osmanų ir britų pajėgos.

Muhamedas Ali

Kilusių neramumų fone albanų kilmės karvedys Muhamadas Ali paėmė valdžią Egipte, tapo Egipto vietininku, ir Osmanai buvo priversti pripažinti jo valdžią. Muhamadas pradėjo užkariavimus Osmanų vardu, užimdamas teritorijas Sudane, Sirijoje ir Hidžaze, o 1831 pradėjo karą su pačiu Osmanų sultonu. Po kelių trukusių Osmanams nesėkmingų karų įsikišus britams, Muhamadas atidavė Osmanams užgrobtas teritorijas, išskyrus Sudaną, tačiau liko de facto nepriklausomu Egipto vietininku. Šiam mirus 1848 m. vietininko postą paveldėjo jo sūnus. 1868 m. Osmanai pripažino Egipto autonomiją, ir taip buvo įkurtas nominaliai Osmanams priklausantis Egipto chedivatas. Kadangi chedivatas susidūrė su dideliais sunkumais Sudane, buvo priverstas prašyti britų pagalbos. Britai įvedė savo armiją 1882 m., padėjo atkovoti Sudaną, tačiau Egiptas liko okupuotas britų, o Sudanas pradėtas valdyti kaip kondominiumas.

1914 m. britai pakeitė Egipto statusą, paskelbdami jį sultonatu. Taip galutinai nutraukta nominali priklausomybė nuo Osmanų imperijos, tačiau sultonatas tapo britų protektoratu. 1922 m. Didžioji Britanija suteikė Egiptui nepriklausomybę (kaip Egipto karalystė). Joje liko valdyti Muhamedo Ali dinastija, o Sudanas liko kondominiumu.

1953 m. Egipte nuversta monarchija, ir šalis pasiskelbė Egipto Respublika. Bendra istorija su kitomis arabų valstybėmis, kaip Sirija ir Libija, sukėlė keletą bandymų kurti savotiškas konfederacijas, tokias kaip Jungtinė Arabų Respublika ar Arabų Respublikų Federacija. Pirmuoju respublikos vystymosi laikotarpiu, valdant Gamaliui Abdeliui Naserui ir Sadatui, Egiptas pasirinko pro-socialistinį kelią, buvo vystomas arabų socializmas. Keletą kartų įvyko karai su Izraeliu. 1981 m. nužudžius Sadatą, valdžią šalyje paėmė Hosnis Mubarakas, kuris išsilaikė prezidento poste iki 2011 m., įtvirtindamas diktatūrą. Šalyje pradėta privatizacija, ekonominės reformos, kurios leido kilti šalies ekonomikai. Tačiau politinė liberalizacija nevyko. 2011 m. Egipte įvykus socialiniams prodemokratiškiems judėjimams, Mubarako režimas buvo nuverstas.

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Egipto politinė sistema.

Egiptas – respublika. Valstybės galva – prezidentas, kuris yra ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas. Vyriausybės vadovas – premjerministras. Aukščiausiąją įstatymų leidžiamąją galią turi Nacionalinis susirinkimas. Žemesnieji parlamento rūmai, Liaudies asamblėja (Medžlis Aš-Šaab), turi 518 narių, kurių 508 renkami pagal mažoritarinę sistemą, o 10 skiriami prezidento; Liaudies Asamblėjoje yra kvotos darbininkams ir valstiečiams, taip pat moterims. 2011 m. sausio 29 d. atgaivintos 1981 m. de facto panaikintos viceprezidento pareigos, į kurias paskirtas buvę žvalgybos vadovas Omaras Suleimanas.^[1]

2011 m. vasario 11 d. tuometinis prezidentas valdžią perdavė Aukščiausiajai karinei tarybai. 2012 m. įvyko prezidento rinkimai, kuriuose gavęs 51,73 % balsų laimėjo Muchamedas Mursi. 2012 m. birželio 21 d. jis pradėjo eiti pareigas. 2013 m. liepos 3-4 naktį Muchamedas Mursi buvo nuverstas liaudies, kurią paleikė armija ir policija. Po to 2014 m. gegužės 26-28 d. surengtuose rinkimuose prezidentu tapo Abdelis Fatachas al-Sisis.

Svarbiausios opozicinės jėgos - Musulmonų brolija (uždrausta; jos aktyvistai politikoje dalyvauja kaip nepriklausomi kandidatai) ir Naujoji partija Vafd.

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Egipto muhafazos.

Egiptas suskirstytas į 27 muhafazas (provincijas; arab. muhafazat, vns. muhafazah). 2009 m. gruodžio mėnesį buvo sukurta Luksoro muhafaza.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nilas netoli Asuano

Raudonosios jūros pakrantė

Pagrindinis straipsnis – Egipto geografija.

Didžioji Egipto dalis yra Šiaurės Afrikoje, Sacharos dykumoje, tačiau šaliai priklauso ir Sinajaus pusiasalis, kuris yra pietvakarių Azijos dalis. Sinajaus pusiasalį nuo pagrindinės valstybės teritorijos skiria Sueco kanalas, kurio ilgis 163 km.

Sienų ilgis: 2689 km (iš jų 11 km su Gazos ruožu, 255 km su Izraeliu, 1150 km su Libija, 1273 km su Sudanu). Šiaurėje ribojasi su Viduržemio, o rytuose su Raudonąja jūra. Pakrantės ilgis – 2450 km. Vienintelė upė šalyje – Nilas.

Egipte galima išskirti keletą gamtinių regionų. Pačiuose pietuose yra Nilo slėnio dalis tarp Abu Simbelio ir Asuano, kuri pastačius Asuano užtvanką buvo užtvindyta Nasero užtvankos vandenų. Toliau Nilas teka dykumos kalkakmenyje išgraužta protaka. Nuo vietos, kur upė išteka iš Nasero užtvankos, iki Kairo Nilo slėnis yra ištisinė iki 25 km pločio derlinga oazė.

Žemutiniame Egipte, šiauriau Kairo, Nilas išsišakoja į dvi pagrindines šakas tarp Rosetos ir Damjato ir sudaro apie 23 000 km² ploto intensyviai dirbamą deltos kraštovaizdį, susidedantį iš Nilo nešmenų, kertamą daugybės mažesnių atšakų, kanalų ir drėkinimo kanalų. Nilo delta ir slėnis žemi bei pelkėti.

Sacharos dalis, esanti į vakarus nuo Nilo slėnio vadinama Libijos dykuma. Ši dykuma užima 2/3 šalies teritorijos. Libijos dykumos šiaurinėje dalyje yra santykinai žemas Libijos plokščiakalnis, Egipte pasiekiantis 241 m aukštį. Į pietryčius nuo jos plyti Kataros įduba (žemiausioje vietoje siekianti 133 m žemiau jūros lygio) su jos druskų lygumomis ir druskopelkėmis, o pietvakariuose dykuma kyla iki 1 098 m aukščio (Džilf Kebiras). Likusioje dalyje tik atskiros įdubos ir žemumos su oazėmis (Siva, Baharija, Farafra, Dachla, Charga), įsiterpia į iš šiaurės į pietus apie 1000 km besitęsiantį smėlio ir kopų kraštovaizdį. Apie 100 km į pietvakarius nuo Kairo yra 1 827 km² Fajumo įduba su Fajumo oaze ir 230 km² dydžio Karūno ežeru.

Tarp Nilo ir Raudonosios jūros įsiterpusi Arabijos (Rytų) dykuma, kurios rytiniu pakraščiu driekiasi Etbajaus kalnagūbris. Skirtingai nuo Libijos dykumos šiam kraštovaizdžiui būdingi vadžių stipriai išraižyti kalnagūbriai, centrinėje dalyje siekiantys 2000 m aukštį.

Aukščiausia Egipto vieta yra Sinajaus pusiasalio kalnai, iškylantys iki 2637 m (Kotrynos kalnas). Sinajaus pusiasalį iš pietų, vakarų ir rytų supa Sueco ir Akabos įlankos. 162 km ilgio Sueco kanalas, trumpiausiu keliu jungia Atlanto ir Indijos vandenynus.

Nilo deltos pakraščiuose, Viduržemio jūros pakrantėje yra druskingų ežerų. Neskaitant Nilo deltos, Viduržemio jūros pakrantėje vyrauja plokščios kopos. Tuo tarpu Raudonosios jūros pakrantė ne tokia lygi – kalnagūbriai dažnai kone siekia jūros pakrantę. Dėl aukštos vandens temperatūros čia gyvuoja turtingos koralų kolonijos.

Šalyje yra fosforitų, cinko, švino, geležies rūdos, akmens anglies, naftos ir dujų telkinių.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalis yra subtropinio (šiaurinė dalis) ir tropinio (didžioji dalis) klimato juostose, vyrauja tropinis dykuminis klimatas. Egipto vasara labai karšta, dienomis temperatūra vietomis priartėja prie 50 laipsnių, tačiau naktimis visada gerokai vėsiau, būdingi dideli dienos ir nakties temperatūrų skirtumai. Tarpsezoniniai temperatūros skirtumai ne tokie dideli. Liepos mėnesį šalyje dienos temperatūra pasiekia 31 °C (Port Saidas), 35 °C (Kairas) ir 41 °C (Asuanas), tačiau dėl nedidelio santykinio drėgnumo (vasarą apie 30 %) karštis lengvai pakeliamas. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra šiaurėje būna 25–26 °C, o pietuose 30–34 °C. Nuo kovo iki birželio pučia karštasis chamsinas, iš pietų nešantis smėlį ir dulkes. Žiemos Egipte vėsesnės – dienos temperatūra sausio mėn. paprastai svyruoja nuo 20 °C (Port Saidas, Kairas) iki 25 °C (Asuanas). Naktys šaltos, temperatūros vidutiniškai siekia 10 °C, dykumose ir Sinajaus kalnuose galimos ir nedidelės šalnos (iki −5 °C).

Didžiojoje šalies dalyje per metus iškrenta labai nedaug kritulių (iki 25 mm, daug kur gali nelyti kelis metus iš eilės), tik Viduržemio jūros pakrantėje, Nilo deltoje ir Sinajaus pusiasalio kalnuose iškrenta 100–200 mm kritulių. Piečiau Kairo lyja retai.

Apie 700 km ilgio Viduržemio jūros pakrantė ir Nilo delta pasižymi švelniomis žiemomis ir labai karšta vasara. Žiemą vidutinė dienos temperatūra yra apie 17–20 °C, naktį nukrenta iki 8–11 °C. Čia Egipto matais iškrenta ir gana daug kritulių – iki 200 mm, regione aplink Aleksandriją vidutiniškai lyja 30 dienų per metus, praktiškai visada žiemą. Pavasaris yra šiltas ir sausas, taip pat ir ruduo; aukščiausios temperatūros yra užfiksuotos pavasarį, o ne vasaros metu (42–45 °C). Vasarą karšta – dieną 28–32 °C, naktį 19–24 °C. Dienos ir nakties temperatūrų skirtumai yra nedideli, kritulių nėra.

Flora ir fauna[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiojoje šalies dalyje augmenija dėl menkų kritulių yra skurdi, plyti smėlingos ir akmeningos dykumos. Vietomis yra eglūnų, akacijų, kserofitinių krūmokšnių, žolių. Oazių ir Nilo slėnio kraštovaizdžiai sukultūrinti, yra datulių giraičių, ceratonijų, papirusinių viksvuolių sąžalynų. Senovėje Nilo deltai būdingų papirusų sąžalynų praktiškai neišlikę.

Egipto faunai Nilo slėnyje ir deltoje būdinga paukščių gausa (daugiausia garniniai, gervės ir egiptinės žąsys. Žiemos mėnesiais čia atskrenda daugybė paukščių iš Europos. būdingi: gazelės, lapės, hienos, šakalai, begemotai, krokodilai, kupranugariai, daugybė rūšių vabzdžių, roplių.

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Egipto ekonomika.

Žemės ūkyje užimti 32 proc. dirbančiųjų, pramonėje - 17 proc., paslaugų sektoriuje 51 proc. BVP vienam gyventojui 2008 m. sudarė 5,4 tkst. dolerių (135-ta vieta pasaulyje). Bedarbystė 2008 m. sudarė 8,4 proc. Šalis yra priklausoma nuo importo. Svarbų vaidmenį ekonomikoje turi užsienyje dirbančių egiptiečių piniginiai pervedimai. Pajamas duoda ir už prekių pervežimą Sueco kanalu imami mokesčiai. Po 2011 m. perversmo ekonomika patiria sunkumus.

Šalyje gerai išvystyta turizmo infrastruktūra. Šalį kasmet aplanko apie 7 mln. užsienio turistų, iš kurių Egiptas gauna apie 10 mlrd. JAV dolerių pajamų. Tuo pačiu turizmo pajamoms didelę įtaką turi terorizmo grėsmė.

Nilo slėnyje klesti žemdirbystė. Auginama medvilnė (pasaulio medvilnės produkcijoje Egipto medvilnė sudaro 3 proc.), ryžiai, kukurūzai, kitos grūdinės kultūros, vaisiai, daržovės. Veisiami galvijai. Dėkingas klimatas leidžia Egiptui pateikti žemės ūkio produktus Europos ir kitoms rinkoms ne sezono metu.

Raudonosios jūros pakrantėje išgaunami fosfatai, Nilo slėnyje - geležies rūda, Nilo deltoje - druska. Iš perdirbamosios pramonės labiausiai išvystyta tekstilės pramonė, daugiausia medvilnės perdirbimo ir audinių gamybos bei siuvimo, taip pat maisto pramonė. Pagrindiniai centrai - Kairas, Aleksandrija, El Machala el Kubra. Tarp kitų pramonės šakų yra juodoji (Heluanas) ir spalvotoji (Nag Hamadi, Ismailija) metalurgija, mašinų, įskaitant staklių, gamyba, automobilių ir lėktuvų surinkimas, vagonų gamyba (Heluanas), laivų statyba (Port Saidas, Aleksandrija), naftos perdirbimo, naftos chemijos pramonė (Suecas, Aleksandrija, Tanta), mineralinių trašų gamyba (Asuanas, Suecas, Heluanas, Abu Zabale, Kafr ez Zajatas), statybinių medžiagų gamyba.

Eksporto apimtis 2008 m. buvo 29,9 mlrd. dolerių. Tai nafta ir naftos produktai, medvilnė, tekstilės gaminiai. Pagrindiniai eksporto partneriai: Italija - 10,3 %, JAV - 7,7 %, Ispanija - 6,7 %, Saudo Arabija - 5 %.

Importo apimtis 2008 m. buvo 56,6 mlrd. dolerių. Tai pramoninės prekės, maisto produktai, chemijos pramonės produktai, miško medžiaga, kuras. Pagrindinės šalys tiekėjos: JAV - 10,6 %, Kinija - 10,2 %, Italija - 7,5 %, Vokietija - 7 %, Saudo Arabija - 6 %.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Egipto demografija.

Egiptietės.

Egiptas yra labiausiai apgyvendinta šalis Vidurio Rytuose ir antra pagal dydį Afrikos žemyne. 2009 m. duomenimis, Egipte gyvena maždaug 83 mln. žmonių. Dėl medicinos vystymosi ir žaliosios revoliucijos per paskutinius 40 m. Egipto populiacija smarkiai augo. 1798 m. Napoleono žygio į Egiptą metu šalyje gyveno tik apie 3 milijonus žmonių. Beveik visa Egipto populiacija yra susikoncentravusi ties Nilo krantais, jo deltoje arba prie Sueco kanalo.

Egiptiečiai yra didžiausia šalies etninė grupė – 98 % visos populiacijos. Didesnės etninės mažumos yra arabų beduinai, berberai ir senovės nubiečiai, daugiausiai gyvenantys aplink Nilo upę.

Egipte taip pat gyvena nemažas skaičius pabėgėlių ir prieglobsčio ieškotojų iš kaimyninių šalių. Tikslus jų skaičius nežinomas, bet manoma, kad jų yra nuo 500 000 ir 3 milijonų. Apskaičiuota, kad tarp jų yra maždaug 70 000 palestiniečių ir 150 000 irakiečių, bet didžiausios pabėgėlių grupės – sudaniečių – dydis nežinomas. Anksčiau šalyje buvo didelės graikų ir žydų bendruomenės, bet dabar jos yra praktiškai išnykusios.

Pasak 2005 m. apskaičiavimų, vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas šalyje yra 71,4 % (vyrų – 83 %, moterų – 59,4 %). Anot 2009 m. apskaičiavimų, vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo Egipte yra 72,12 metų (vyrų – 69,56 m., moterų – 74,81 m.). Gyventojų amžiaus struktūra:

0–14 metų: 31,4 %,
15–64 metų: 63,8 %,
65 metų ir vyresni: 4,8 % (2009 m. apsk.)

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kairas garsėja savo mečetėmis ir yra vadinamas „1000 minaretų miestu“.

Nuo 1980 m. islamas yra valstybinė šalies religija ir, pasak Egipto konstitucijos, kiekvienas naujas įstatymas turi sutikti su islamo įstatymais. Islamą išpažįsta 80–90 % Egipto gyventojų, o dauguma likusiųjų yra krikščionys. Beveik visi musulmonai yra sunitai, nors dalis jų taip laikosi sufizmo nurodymų. Ateistų, agnostikų ir kitų religijų atstovų šalyje yra labai mažai. 2006 m. aukščiausiasis Egipto teismas griežtai teisiškai atskyrė abraomiškąsias religijas (islamą, krikščionybę ir judaizmą) nuo visų kitų religijų. Dar neseniai, nepamelavę apie savo religiją, kitų tikėjimų žmonės negalėjo gauti tapatybės kortelių, pasų, gimimo liudijimų ir kitų dokumentų. Nuo 2009 m. šiuose dokumentuose vietoje vienos iš trijų pripažįstamų religijų leidžiama padėti brūkšnį. Krikščionys taip pat skundžiasi, kad valdžia nepakankamai atsižvelgia į jų interesus ir kad jie dėl religijos yra diskriminuojami darbe. Daugeliui egiptiečių religija yra labai svarbi. Penkis kartus per dieną girdimas adhanas (musulmonų kvietimas melstis) neformaliai reguliuoja tiek verslo, tiek žiniasklaidos ir pramogų tempą.