Apie Vikipediją
|
Vikipedija yra interneto enciklopedija, kurią nemokamai ir be jokių apribojimų gali skaityti, tobulinti ir pildyti visi žmonės. Vikipediją galima skaityti daugiau nei dviem šimtais kalbų, o lietuviškuosiuose puslapiuose jau yra daugiau nei 180 tūkstančių straipsnių ir jų skaičius nuolat auga.
|
Savaitės straipsnis
|
Kami (jap. 神) yra šintoizme garbinamos dangaus ir žemės dievybės, dvasios ir reiškiniai. Ši kategorija įtraukia žmones (imperatorius, protėvius ir pan.), paukščius ir gyvūnus, medžius ir augalus, kalnus, jūras, gamtos reiškinius ir pan. Kami gali būti tiek tų objektų turimos savybės (griaustinio garsas), tiek jie patys (krioklys).
Kami yra ne antgamtinės būtybės, bet gamtos dalis: jie gali būti tiek geri, tiek blogi; tiek kilnūs, tiek niekingi; tiek stiprūs, tiek silpni. Jie yra musubi (jap. 結び) – visatą jungiančios tapsmo energijos – apraiška. Pasak mokslininko Motori Norinagos, bet kas, kas atrodo įspūdingai, turi puikumo ir dorybės bruožų ir/ar įkvėpia pagarbios baimės jausmą, gali būti vadinama kami.
Šintoizmas yra vietinė Japonijos religija, unikali savo glaudžiu ryšiu su gamta ir sugebėjimu atspindėti ir įsilieti į savitą šalies santvarką. Pasak Naofusos Hirai, šintoizmas, o tuo pačiu ir kami, egzistavo nuo pat Japonijos istorijos ištakų, o pati ryškiausia jo išraiška buvo imperatoriškosios šeimos atsidavimas saulės deivei Amaterasu, iš kurios jie save ir kildino.
Ankstyviausiuose Japonijos istorijos etapuose, kai dar nebuvo paplitęs šintoistinių šventyklų statymas, kami buvo garbinami kaip žemės ir jūros dvasios, kurios padėdavo prasimaitinti klajoklių gentimis, kurios dažniausiai vertėsi primityvia žvejyba, medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu.
Daugiau…
|
|
Lietuvoje
Pasaulyje
|
Mėnesio šalys
|
Kaukazas (gruz. კავკასია, rus. Кавказ, azer. Qafqaz, arm. Կովկաս, karač. Къаукъаз) – regionas tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų. Kaukazo regioną sudaro Kaukazo kalnai ir gretimos žemumos. Aukščiausia regiono vieta – Elbruso kalnas (5 642 m).
Kaukaze yra 4 nepriklausomos valstybės: Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas ir Rusija. Trys šio regiono teritorijos – Abchazija, Kalnų Karabachas ir Pietų Osetija yra paskelbusios savo nepriklausomybę, tačiau tai nepripažįstama tarptautiniu mastu. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas (Caucasia) geografiškai priklauso Azijai, tačiau istoriškai ir kultūriškai jis dažnai priskiriamas Europai.
Šio mėnesio regionas yra Kaukazas. Labai prašome prisidėti prie straipsnių apie šį kraštą plėtojimo. Reikalingiausių straipsnių sąrašą rasite čia. Žymiau prisidėję naudotojai bus atitinkamai pagerbti.
|
|
Rinktinė iliustracija
|
|
Savaitės iniciatyva
|
Gyvačių kerėtojas Indijoje
Gyvačių kerėjimas – gatvės pasirodymas, kurio metu muzikos atlikėjas priverčia iškilti gyvatę iš indo ir judėti paskui muzikos ritmą. Be įsivaizduojamos gyvačių hipnozės, kerėtojas dar gali atlikti ir kitus triukus su gyvatėmis. Gyvačių kerėjimo praktikos labiausiai paplitusios Šiaurės Indijoje ir Pakistane, taip pat Pietryčių Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje.
Gyvačių kerėjimas paprastai atliekamas gatvėse, turguose, kitose viešose vietose. Kerėtojas priešais save pasistato pravirą krepšį su gyvate ir atsisėdęs ant žemės groja specialiu pučiamuoju instrumentu pungiu. Gyvatė iškyla iš indo ir ima linguoti paskui pungį. Iš tiesų, gyvatė pungio garso negirdi, o linguoja paskui judinamą pungį, laikydama jį priešu. Dažniausiai naudojamos gyvatės yra indinės kobros, nes jos pakilusios vaizdingai išskleidžia savo gobtuvą. Tačiau kerėjimui naudojamos ir kitos gyvačių rūšys. Šiaurės Afrikoje naudojamos egiptinės kobros, vietinės angys.
Tradiciškai gyvačių kerėtojai patys pasigaudavo gyvates, nors dabar dažniausiai jas gauna iš jų gaudytojų. Dažnai saugumo sumetimais gyvatės dantys yra pašalinami, nors jos vis vien išlieka nuodingos. Šiaurės Afrikoje gyvačių burnos dažnai surišamos, jos gali tik kaišioti liežuvį, kas suteikia didžiausią efektą žiūrovams. Tokios gyvatės greitai žūva nuo bado arba išsekimo, todėl nuolat turi būti keičiamos naujomis.
Pirmi šaltiniai apie gyvačių kerėjimą žinomi iš senovės Egipto. Kerėtojai buvo laikomi magais, gydytojais, jie ne tik atlikinėdavo pasirodymus, bet ir gydydavo gyvačių įgeltuosius. Gyvačių kerėtojai minimi ir Biblijoje. Indija nuo seno buvo žinoma savo gyvačių kultu ir nagų mitologija. Ten taip pat nuo senovės egzistavo žmonės, išmanę gyvačių rūšis, jų laikymą, įgėlimus ir jų gydymą. Iš Indijos gyvačių kerėjimo praktikos greičiausiai paplito po Pietryčių Aziją.
Indijos gyvačių kerėtojai priklauso Saperų kastai. Jie kilę iš Harjanos ir Pandžabo. Saperai pasižymi savo išskirtine išvaizda – vilki ilgus drabužius, oranžinius turbanus, turi ilgus plaukus, nešioja daug apyrankių, vėrinių. Gyvačių kerėtojai (tiek Indijos, tiek Šiaurės Afrikos) gyvena klajokliškai, užsidirba iš gatvės ir privačių pasirodymų, kaimuose jie tebėra laukiami kaip gydytojai, magai, gyvačių gaudytojai. Indijoje dėl gamtosaugos įstatymų, draudžiančių gaudyti ir laikyti gyvates, gyvačių kerėtojai priversti trauktis iš didesnių miestų, kur juos galėtų pagauti policija.
Šios savaitės iniciatyva yra magijos triukai.
Daugiau…
|
|