Iranas


Senovės Persijos istorija
Proto-Elamo kultūra
Elamas, Džirofto civilizacija
Kasitai, Mana
Senovės Irano regionai:
Persija, Medija, Hirkanija, Parta, Margiana, Baktrija, Sogdas, Chorezmas, Arija, Arachosija, Drangiana, Gedrosija, Fergana, Turanas
Medijos imperija
Achemenidų imperija
Makedonijos imperija
Seleukidai, Graikai-baktrai
Partai, Kušanai
Sasanidai, Eftalitai
Irano istorija, Afganistano istorija

Pagrindinis straipsnis – Irano istorija. Iki islamo atėjimo – Senovės Persija.

Dabartinė Irano valstybė (vakarų iraniečių dialektuose tai reiškia „arijų šalis“, rytų iraniečių dialektuose atitikmuo – Aryana) yra teritorijoje, kuri Vakaruose ilgą laiką, iki 1935 m., vadinta Persija (pavadinimas kilęs iš graikiško Irano pavadinimo Persis). Geografinė padėtis tarp Kaukazo šiaurėje, Arabijos pusiasalio pietuose, Indijos ir Kinijos rytuose bei Mesopotamijos ir Sirijos vakaruose šalį padarė daugybės istorinių įvykių arena.

Iran kalnyne gyvenvietės pradėjo kurtis dar IV tūkstantmetyje pr. m. e., daug anksčiau, nei iškilo Mesopotamijos civilizacija. Per regioną migravo įvairios gentys, o pirmieji valstybę čia sukūrė medai (728 m. pr. m. e., sostinė – Ekbatana). Medai netrukus įsitvirtino visame Irane, sudarė sąjungą su Babilonu ir nugalėjo Asiriją, bei taip išplėtė savo valdas Mesopotamijoje. 553 m. pr. m. e. persų princas Kyras II surengė sukilimą prieš medus ir užėmė Ekbataną. Taip Irano valdovais tapo persai. Achemenidų dinastijos valdoma Persijos imperija tapo didele ir galinga valstybe. Valdant Kambizui II užkariautas Egiptas ir Etiopija, o patys didžiausi užkariavimai pasiekti valdant Darijui I. Jo valdymo metu Persijos valdos driekėsi nuo Indo slėnio iki Balkanų, nuo Etiopijos ir Omano iki Syrdarjos ir šiaurinės Juodosios jūros pakrantės. Tuo metu atlikta pinigų reforma, šalis padalinta į satrapijas, zoroastrizmas tapo valstybine religija. Mirus Darijui valstybėje prasidėjo chaosas ir ją 330 m. pr. m. e. užkariavo Aleksandras Makedonietis. Po užkariautojo mirties didžioji Irano dalis atiteko Seleukidams, tačiau didelę dalį jų žemių užkariavo partai.

Achemenidų imperija savo klestėjimo viršūnėje

224 m. vietinis kunigaikštis Ardaširas Papakanas surengė sukilimą prieš partus ir įkūrė Antrąją Persų imperiją bei tapo Sasanidų dinastijos pradininku. Persai atkovojo didelę dalį romėnų užkariautų žemių, kariavo su klajoklių antpuoliais. VI a. užimta Antiokija, Egiptas, dalis Arabijos pusiasalio, o Bizantija buvo priversta mokėti duoklę persams. Vėliau šalis įsivėlė į karą su Bizantija, nusilpo ir užimta arabų.

Arabai Sasanidų imperiją puldinėti pradėjo 632 m. ir per 20 metų ją užėmė bei prijungė prie Kalifato. Arabai ėmėsi naikinti zoroastrizmą ir įvedė islamą taip smarkiai paveikdami persų kultūrą. Tuo pačiu, persų kultūros laimėjimai smarkiai prisidėjo prie arabų kultūros suklestėjimo. IX-X a. Irane suklestėjo persų literatūra, vis dažniau vyko sukilimai prieš arabų valdžią. X–XI a. seldžiukai nugalėjo arabus ir įtraukė Iraną į Gaznevidų imperiją. XIII a. į Iraną įsiveržė Mongolijos imperijos ordos. Tuo metu suniokoti miestai, kultūra, išžudyta daug gyventojų. Šalis kelis amžius valdyta mongolų chanų dinastijų.

XVI a. iš Azerbaidžano kilęs šachas Izmailas I įsiveržė į Iraną ir nugalėjo mongolų palikuonių dinastijas. Šalis priėmė islamo atmainą – šiizmą. Sefevidų dinastija atkovojo didžiąją dalį istorinio Irano žemių (nuo Tigro iki Indo). Ypač didelius karinius ir kultūrinius laimėjimus šalis pasiekė valdant Abasui Didžiajam. XVIII a. įvykdytas perversmas ir Sefevidų dinastiją pakeitė Afšaridai. Jos valdovas Nadiršachas grąžino į šalį sunizmą, atkovojo Kandaharą. XVIII a. pab. – XIX a. šalį valdė įvairios dinastijos, vėl įvestas šiizmas.

1906 m. Irane įvykdyta revoliucija ir įvesta konstitucinė monarchija. Valdant vakarų remiamam Rezai Pahlaviui pradėta šalies industrializacija, modernizacija. II pasaulinio karo metu šachas atsisakė bendradarbiauti su sąjungininkais del naftos industrijos nacionalizavimo todėl bendros sovietų-anglų operacijos metu nuverstas. Tarybinė kariuomenė iš Irano išvesta 1946 m. Naujas šachas Mohamedas Reza Pahlavis, remiamas Vakarų (žr. Operacija Ajax), ėmėsi šalies vesternizacijos ir islamo įtakos mažinimo. Tai sukėlė radikalių islamo organizacijų pasipriešinimą. Pahlavis kovodamas su oponentais uždraudė opozicines partijas, priešininkams taikė sankcijas. Naftos ir dujų gavybą visiškai kontroliavo užsienio kompanijos, Teherane suklestėjo prostitucija.

1979 m. šalyje įvyko revoliucija ir Ajatolos Chomeinio vadovaujami islamistai (daugiausia Teherano universiteto studentai) paskelbė Irano Islamo Respubliką ir įvedė teokratinę monarchiją. Pradėta aktyvi kova prieš JAV (įkaitais paimti ambasados darbuotojai), dėl karo Afganistane prasidėjo konfrontacija su TSRS. 1980 m. kilo Irano-Irako karas dėl naftos telkinių Persijos įlankoje. Vakarų ir arabų šalių remiamas Irakas įsiveržė į Iraną, naikino taikius gyventojus cheminiais ginklais. Iranui pavyko antpuolį atremti, bandyta pasitelkiant Irako šiitus sukelti revoliuciją ir Irake. Karas baigėsi 1988 m.

XX a. pab. Irano santykiai su Vakarų šalimis pagerėjo, tačiau konfrontacija su JAV ir Izraeliu išlieka. Iranas kaltinamas terorizmo rėmimu ir bandymais pasigaminti branduolinį ginklą.

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Irano politinė sistema.

Po islamo respublikos įkūrimo Irane susiformavo unikali politinė sistema: teokratinė respublika su visuotiniais rinkimais. Iranas yra vienintelė tarp islamo šalių, kurioje oficiali yra šiitų islamo pakraipa.

Vykdomosios valdžios vadovas yra respublikos prezidentas, renkamas visuotiniuose tiesioginiuose rinkimuose 4-iems metams. Prezidentas parenka vyriausybę. Prezidento pareigas šiuo metu eina Mahmudas Ahmadinedžadas.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – 290 vietų Islamo Konsultacinė Asamblėja (Majles-e-Shura-ye-Eslami), renkama visuotiniuose rinkimuose.

Revoliucijos vadas (Rahbar), kurį paskiria Ekspertų Asamblėja iki mirties: ajatola Ali Chamenėjus (Ayatollah Ali Hoseini- Khamenei; paskirtas 1989 m.).

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Irano provincijų žemėlapis

Pagrindinis straipsnis – Irano provincijos.

Iranas suskirstytas į 30 provincijų (ostan-ha, vns. – ostan).

1. Teheranas
2. Kumas
3. Vidurinė provincija
4. Kazvinas
5. Gilanas
6. Ardebilis
7. Zendžanas
8. Rytinis Azerbaidžanas
9. Vakarinis Azerbaidžanas
10. Kurdistanas

11. Hamadanas
12. Kermanšahas
13. Ilamas
14. Lorestanas
15. Chuzestanas
16. Čeharmehalis ir Bahtiarija
17. Kohgilujė ir Bojerahmedas
18. Buširas
19. Farsas
20. Chormozganas

21. Sistanas ir Beludžistanas
22. Kermanas
23. Jezdas
24. Isfahanas
25. Semnanas
26. Mazenderanas
27. Golestanas
28. Šiaurės Chorasanas
29. Chorasan Rezavis
30. Pietų Chorasanas

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Irano geografija.

Drėgnieji miškai šiaurės Irane

Irano Islamo Respublika – pirma pagal gyventojų skaičių ir antra pagal plotą Artimųjų Rytų valstybė bei 18-a pagal dydį pasaulyje. Šalis šiaurės vakaruose ribojasi su Azerbaidžanu (sienos ilgis – 432 km) ir Armėnija (35 km), šiaurės rytuose – su Turkmėnija (992 km), rytuose – su Afganistanu (936 km) ir Pakistanu (909 km), vakaruose – su Iraku (1458 km) ir Turkija (499 km). Šiaurėje skalauja Kaspijos jūra, pietuose Arabijos jūros Persijos ir Omano įlankos. Šaliai priklauso keletas mažų, bet strategiškai svarbių salų Persijos įlankoje (Ormūzo sala, Abu Musa, Farsis, Larakas, Siris ir kt.).

Didžioji šalies dalis kalnuota. Per šalį driekiasi keli dideli kalnagūbriai, o centre plyti didžiulis plokščiakalnis – Irano kalnynas, besitęsiantis į rytus, Centrinės Azijos link. Plokščiakalnio aukštis – apie 1220 m, klimatas čia karštas ir sausas, šiaurės rytuose ir rytuose driekiasi dvi dykumos: Dešte Keviras (18 000 km²) ir Dešte Lutas (daugiau kaip 166 000 km²). Jos užima beveik visus vidinių Irano kalnyno rajonų šiaurės rytus ir rytus. Apie Kaspijos pakrantę iškilę Elburso kalnai, kuriuose yra aukščiausia Irano vieta – Demavendo ugnikalnis (5604 m). Ilgiausias Irano kalnagūbris – Zagrosas – driekiasi iš šalies šiaurės vakarų prie Armėnijos sienos, į pietus ir pietryčius palei Persijos įlanką su Arabijos jūros Omano įlanka. Zagrose daug viršūnių, kurių aukštis – daugiau 3000 m, o gilūs kalnų slėniai derlingi ir dirbami. Dėl šalies geofizinės padėties dažni žemės drebėjimai (panašiai kaip ir Turkijoje ar vakarinėje JAV pakrantėje).

Irano fizinis žemėlapis

Dėl sudėtingo reljefo Irano klimatas įvairus. Didžioji šalies dalis yra tropinėje klimato juostoje, kur būdingas dykumų klimatas: karštos vasaros (temperatūra pasiekia 40 °C), šaltos žiemos (neretai nukrenta žemiau 0 °C), mažai kritulių (680–1700 mm, rytuose vietomis mažiau 100 mm per metus). Aukštikalnėse vėsiau. Kaspijos pakrantėje būdingas subtropinis klimatas, kur vasaros karštos ir drėgnos, žiemos šiltos ir sniegingos.

Dėl sausringo klimato upių tinklas nėra tankus. Dauguma ilgesnių upių yra šalies vakaruose ir priklauso Šat al Arabo baseinui (Karūnas, Dijala, Mažasis Zabas ir kt.). Pakaspijo upės trumpos, bet vandeningos. Kalnuose gausu nedidelių ežerų, o šiaurės vakaruose yra didelis Urmijos ežeras. Rytų dykumose gausu druskos ežerų ir druskapelkių.

53 % teritorijos užima pusdykumės ir dykumos, 27 % pievos, 9 % ariama žemė (iš jos 1/3 drėkinama), 11 % miškai. Miškai daugiausia pernelyg intensyviai naudojami. Tarp Elburso kalnyno ir Kaspijos jūros išlikę dideli bukų miškai (Šomalis).

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Irano ekonomika.

Iranas yra vienas didžiausių naftos eksportuotojų ir OPEC narys. Naftos gavyba leido Iranui nuo XX a. 8-to dešimtmečio sparčiai vystyti ekonomiką.

Irano ekonomikai būdingas centralizuotas ekonomikos planavimas ir valstybės dalyvavimas naftos ir kitose didžiosiose įmonėse, smulki žemės ūkio produktų gamyba ir prekyba. Šiuo metu vyriausybė yra paskelbusi nafta besiremiančios ekonomikos diversifikacijos planą, nes šiuo metu ji labai priklauso nuo pasaulinės naftos kainos svyravimų. Dujų gavyba: apie 180 mlrd m³ per metus (4-ta vieta pasaulyje – 5 % pasaulio dujų gavybos).

Tradicinis persiškas kilimas

Nors naftos ir dujų eksportas atneša šaliai daugiausia pajamų, tačiau vystomos ir kitos ūkio šakos. Išgaunamas varis, geležis, cinkas, gipsas, akmens anglis, uranas, chromas, valgomoji druska ir kt. Vystoma automobilių gamybos (Iran Khodro), farmacijos, nanotechnologijų, elektronikos, statybinių medžiagų gamybos, naftos chemijos, maisto pramonė. Amatinė gamyba taip pat svarbi – šalis nuo seno garsėja rankų darbo persiškais kilimais ir kitais tekstilės gaminiais, keramika, stiklo, aukso, odos dirbiniais. Tiek Kaspijos, tiek Arabijos jūrose vykdoma verslinė žvejyba (svarbiausias ikrų tiekėjas pasaulyje). Svarbiausios auginamos žemės ūkio kultūros yra javai (kviečiai, miežiai, kukurūzai), medvilnė, cukriniai runkeliai, tabakas, daržovės (pomidorai, bulvės, ankštiniai, moliūginiai), vaisiai (citrusiniai, arbūzai, melionai, vynuogės), riešutai (svarbiausias pistacijų tiekėjas pasaulyje), uogos (svarbiausias tiekėjas pasaulyje), prieskoniai (šafranas, žagrenis, kmynai ir kt.). Auginamos avys, ožkos, galvijai, naminiai paukščiai. Verčiamasi šilkinikyste ir bitininkyste. Elburso kalnuose kertama mediena.

Didžioji dauguma Irano elektros energijos pagaminama deginant dujas (75 %) ir naftą (18 %). Dar 7 % elektros energijos pagaminama hidroelektrinėse. Iranas taip pat diegia vėjo, geoterminės ir saulės energijos gavybą. 2010 m. planuojama paleisti Bušehro branduolinę jėgainę.

Dėl ilgų karų ir dabartinės politinės padėties turizmas Irane nėra labai išvystytas. Per metus šalį aplanko apie 1,5 mln. turistų. Daugiausia turistų atvyksta iš Vidurinės Azijos, iš Europos ir Šiaurės Amerikos – kur kas mažiau. Lankomiausi objektai yra musulmonų piligrimystės centrai Mešchedas bei Kumas, taip pat savo architektūra žymus Isfahanas. Šalyje taip pat gausu archeologijos, architektūros paminklų, slidinėjimo, alpinizmo trasų.

Svarbiausios ūkio šakos:

paslaugos: 32 % BVP (dirba 37 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)
naftos gavyba ir kalnakasyba: 26 % BVP (6 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)
žemės ūkis: 24 % BVP (39 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)
pramonė: 19 % BVP (18 % ekonomiškai aktyvių gyventojų)

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Irano demografija.

Irano gyventojų augimas nuo 1956 iki 2013 m. Gyventojų skaičius pateikiamas tūkstančiais.

Irano gyventojai pagal tautybes pasiskirstę taip: 51 % persų, apie 24 % azerbaidžaniečių, apie 7 % kurdų, 8 % gilakių ir mazandaranių, apie 3 % arabų, 2 % turkmėnų, 2 % lurų ir 2 % beludžių. Taip pat gyvena mažesnės tautinės mažumos: armėnai, asirai ir gruzinai.

Be to, Irane gyvena daugybė pabėgėlių: 2 milijonai iš Afganistano ir 203 000 iš Irako. 20 000 iraniečių yra pabėgėliai kaimyniniame Irake.

Didžiausi miestai (virš 1 mln. gyventojų):

Teheranas (7,1 mln. gyv.)
Mešchedas (2,3 mln. gyv.)
Isfahanas (1,5 mln. gyv.)
Tebrizas (1,4 mln. gyv.)
Širazas (1,2 mln. gyv.)

Kalbos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybinė kalba yra naujoji persų kalba, taip pat vadinama farsi. Tai indoeuropiečių kalba bei didžiausia iranėnų kalbų grupės kalba. Persų kalbos gramatika yra dar naujesnė (t. y. paprastesnė) nei anglų kalbos. Nors persų kalba yra vienintelė oficiali šalies kalba, kuria šneka apie 58 % gyventojų, yra ir kitų svarbių kalbų. Azerbaidžaniečių ir turkmėnų kalbomis kalba apie 26 %, kurdų kalba 9 %; lurų kalba 2 %; kitomis, tarp jų ir arabų kalba – apie 1 %.

Religija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Imamo Rezos mauzoliejus Mešchede

XVIII a. persų astroliabija

Šiitų pakraipos islamas yra valstybinė religija. Apie 95 % gyventojų yra musulmonai (89 % šiitų ir 6 % sunitų). Be musulmonų, yra ir armėnų bei asirų krikščionių, žydų, parsų, mandėjų, sikhų ir apie 300 000 Irane uždraustos ir eretiška paskelbtos bahajų religijos pasekėjų.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Irano kultūra.

Irane susipynusios islamiškoji arabų bei ikiislamiškoji persų kultūros. Senovės Persijos meno, architektūros, mokslo laimėjimai perėjo į Arabų pasaulį, o per jį nemažai paveikė ir Europos kultūrą.

Šalis žymi savo literatūra. Persų literatūros tėvu laikomas X–XI a. poetas Firdousi, sukūręs persų epą „Šahname“ („Karalių knyga“). Didžiąją daugumą persų literatūros sudaro poezija. Ji naudota ne tik literatūros, bet ir mokslo, metafizikos darbuose. Ne tik Persijoje, bet ir Vakarų pasaulyje gerai žinomi poetai yra Omaras Chajamas ir Rumi. Kiti žymūs persų poetai Hafezas, Saadi, Nezami, Ataras, Sanajus, Naseras Chusravas, Džami.

Persijos imperija buvo viena svarbiausių pasaulyje architektūros, kaligrafijos, dailės, keramikos, audimo, metalo apdirbimo centrų. Nuo senovės žinomi ir labai vertinami rankų darbo persiški kilimai, aukso ir kitų tauriųjų metalų papuošalai, juvelyrikos dirbiniai, paveikslai, medžio, stiklo dirbiniai. Persiškai architektūrai būdingi masyvių kupolų, arkų elementai. Daug skirtingų laikotarpių Irano architektūros šedevrų išlikę Isfahano, Ardebilio, Persepolio, Bamo, Tebrizo miestuose. Vystoma ir šiuolaikinė monumentalioji architektūra.

Visuomenės socialiniame gyvenime didelę įtaką turi islamo tradicijos, tačiau daugelyje visuomenės sferų tebėra gajos ikiislamiškos Persijos tradicijos. Šalyje, ypač periferijoje galioja paprotinė šariato teisė, didelę valdžią turi vietos imamai. Svarbiausia šventė – Ašuros diena. Jos metu šiitai mini kankinio Huseino ibn Ali mirtį. Žmonės renkasi į gatves, meldžiasi, badauja, dalis žmonių plakasi.

Irano virtuvė jungia įvairių regionų kulinarines tradicijas. Paplitę mėsos (pvz., kebabai), vištienos, žuvies patiekalai, patiekiami su ryžiais, įvairioms daržovėmis ir vaisiais. Kaip ir kituose Artimųjų Rytų kraštuose, naudojama didelė prieskonių įvairovė, tačiau patiekalai nėra aštrūs. Kaip gaivus užkandis dažnai vartojamas jogurtas.

Irane paplitusios įvairios sporto šakos. Šalis laikoma polo gimtine, čia nuo senų laikų paplitusios laisvosios imtynės. Šiais laikais populiariausia sporto šaka yra futbolas. Teherano apylinkėse esančiuose kalnuose įrengtos slidinėjimo trasos.