Pragmatizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pragmatizmas — filosofijos kryptis, kuri susiformavo XIX a. pab. – XX a. pr. JAV.
Pragmatizmas bando vertinti filosofiją pagal jos naudingumą. Pragmatizmo teorija kelia sau uždavinį moksliniais metodais analizuoti mąstymo struktūras, kad kuo efektyviau būtų galima jas taikyti praktikoje. Čia „teisinga yra tai kas pateisinama praktinėmis išvadomis“, o tiesos kriterijus yra jos pateisinamumas praktikoje.
Pragmatistus (Čarlzą Pirsą (Charles Peirce), Viljamą Džeimsą (Wiliiam James), Džoną Diujį (John Dewey)), nors jie laikėsi skirtingų pozicijų, vienijo vienas tikslas: jungti teoriją ir praktiką.
Bibliografija[taisyti | redaguoti kodą]
- William James „Pragmatizmas: naujas kai kurių senų mąstymo būdų pavadinimas“. — Vilnius, Pradai, 1995, ISBN 9986-405-22-X
