Žalgirio mūšis – 1410 m. liepos 15 d. vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino, pasibaigęs pastarojo sutriuškinimu, po kurio jis nebeatsigavo.
Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000–85 000 žmonių, o žuvo – 15 000–50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.
Mūšis įvyko ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo (klaidinančiai vadinamo Griunvaldu), Tanenbergo, Stablaukio ir Liudviksdorfo kaimelių (tuo metu - Prūsijoje, dabar - Lenkijos teritorijoje). Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün – žalias + Wald – miškas, giria), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo).
Žalgirio mūšis buvo nuo 1409 m. besitęsiančio konflikto tarp Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos kulminacija. 1409 m. prieš Ordiną sukilo žemaičiai, kuriuos aktyviai parėmė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Į konfliktą įsitraukė ir Lenkija. Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai karą. 1410 m. gegužės mėn. Vytautas per Jogailą už 20 tūkst. kapų grašių pasamdė čekų karių, o savo kariuomenės maitinimui surengė medžioklę Baltvyžio girioje ir prisūdė statines mėsos. 1410 m. liepos pradžioje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene ir, susitarus, kad tuo metu žemaičiai puldinės ordino pilis (nukreipdami dėmesį), liepos 3 d. jungtinė kariuomenė nužygiavo Ordino sostinės link. Prieš juos išvyko kryžiuočių kariuomenė.
Šios savaitės iniciatyvos tema yra „Žalgirio mūšis“.
|